Šiuos eilėraščius parašiau maždaug prieš dešimt metų, tada man buvo 23. Mėgstu žaidimus, simbolius ir dviprasmybes.

 

 

meilužiai

maharadža
pasiuntė Ganešą
į porceliano parduotuvę

kavos arbatos puodeliai
auksuotos papuošalų dėžutės
gėlėti pietų servizai
dvylikai asmenų
ornamentuotos vazos
mažutės statulėlės

meilužiai susikabinę už rankų
nukrito po dievo koja

dievas buvo didis

jis buvo sutraiškytas

ji buvo kilminga

o žvilgsnis vis toks pat
kupinas aistros
nukreiptas į tuštumą
tarp šiukšlių ir šukių

lyg būtų
pieštos akys
baltame dugne

 

---

I
tamsiom gyslelėm
siauriausiais kapiliarais
požemiais ir
tuneliais nešasi
stiklinis liftas
supakuotą šaltą
kūną su antspaudu:
GRĄŽINTI
kad sušiltų prie
gyvos ugnies

II
išeik kablelis su tirpstančiais
ledais kablelis pro trečią žemės
akį taškas užantspauduota
taškas TIKRA

 

musių valdovas

dirbtinės šviesos netikroj
prietemoj musės akies
tinklo kirpimo linija
punktyrinė

nupjautų plaukų švelnus
kritimas uždarų apdarų
nužiūrėjimas kvėpavimui
trūkčiojant

įsivaizduok
----------------
jo didenybė

 

angelu vandens

nuo aukšto kalno
ištiesusi rankas
krentu baltais purslais
taškausi į tūkstančius
lašelių dalinuos ir
leidžiuosi visa
jėga visu greičiu
koks ilgas kelias
kiek dienų požemiais
šaltiniais lietaus
debesimis aš keliavau
iki šitos vienos
akimirkos kad angelu
vandens pavirsčiau ir
krisčiau krisčiau
lyg sidabro vėrinys
nesitikėjęs atsisegt
nuo kaklo slysteli
žemyn ir dūžta
pabyra perlai
karoliukai deimantiniai
nebegrįš į ratą ir
mes nebestovėsime
apsikabinę

 

(magui)

tarsi būtų pavasaris
lėktuvui sudužus
dingo be žinios

apsaugotas nuo laiko
palauk smaragdo
spalvos saloj

3 kartus išsinėriau
iš odos
iš ilgesio

mirgėjimas pro
debesų žaliuzes

visai kaip pavasarį

 

---

vakar grįžau iš pragaro

I laipsnio nudegimas
60 % odos

kairė akis išvarvėjusi

šypsausi visą laiką
(neliko lūpų)

sako, restauruos mane
pastatys ant kojos
gyvensiu, sako

dar kartą

bijau

bandžiau kaukti
(helis išsilydė
surakino žandikaulius)

šuns balsas
neina

 

nsmn

žalią naktį
ilgosios šviesos
dievui į langus
mirkčioja
klausinėdamos
ir ieškodamos
pro užuolaidas
prasiskverbdamos
į keramikos
kambarius, kur
angeliokai
apystalėm
molio motiejus
lipina aukštose
krosnyse degina
kad išdžiūvę
išlipę išeitų
išleistų dievus
iš mašinos, kur
žybčioja
viešpaties langus
ilgą naktį
žaliosiom šviesom

 

Rytas   pro žaliuzių tarpus
           sutekėjo į kambarį
           įgavo jo formą
           išskubėjo koridorium
           nugaravo šaltom vonios
           plytelėm surasojo
           ant veidrodžio ir
           kol dar neataušo
           įsisuko į pusryčių
           bruzdesį užvirė
           išsiliejo ant kavos
           ant arbatžolių
           prie lūpų prigludo
           jas bu-čia-vo bu-čia-vo
           kol buvo nurytas

 

gulbė    
                karaliaus
                   pati
                 jaunos
               žydės
             veidu
           juoda                 plaukė
       balta                sparnė
    pilka              akė
  toldama nuo kranto atsisuka į
mylimo sapnus į ramų miegą su viltimi kad
sulaikytų kad nubustų bet nieko nenutinka
 nieko tik šalta naktis vanduo sutemęs
   ir gulbė
      ji pati