Dovydas GRAJAUSKAS

Esu Dovydas Grajauskas, 1996 m. gegužės 27 dieną gimiau ir gyvenu Klaipėdoje. Mokausi Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos XI klasėje.

 


Apie dialogo prigimtį

Iš pradžių dera bandyti atsargiai
prieiti tarsi netyčia, stuktelt ar koją numint
atsiprašyt ir atrodyt taip, tarsi netikėtai
ėmei ir susidomėjai, išvydai kažką
patikėk manim, iškart suveikia
nuperka ta viltis, kad kažkas tavy
rado bent krislą kitoniškumo

(žinai, paslapčia tai jie visi
bijo tos monotonijos, tik kai kurie
jau net nebesupranta – iki tiek sugyventi)

Na, o jei nesuveikia, tai galima
ir kiek agresyviau, kaip kad dar nepatyrę
daro, tik subtiliai – iškart duot žinot
ko atėjai ir be ko neišeisi

yra ir kitokių variantų, aišku

galima saldžiai ir ištižusiai
kaip skudurui prišliaužti ir imt
bert cukrų iš gerklų, tik žiūrėk
kad ne pudra būtų, o supras ir
ims žiaukčiot, nors kai kurie –
paprasčiausi diabetikai, ir tiek

galima net nepradėt pirmam
tik atrodyt tamsiam ir paslaptingam
tuo tarpu – galbūt numigti, po šešto viskio
galima laukt, kol kažkas susidomės tavim
bet vargiai sulauksi

o jei jau visai niekas neveikia
tai galima prieit droviai šypsantis
pasilenkt prie ausies ir rėkt iš visų
plaučių, kas ant liežuvio užeina

šitas man labiausiai patinka
nesgi anksčiau ar vėliau suvoksi –

jau kalbiesi
su durų rankena.

 

Putokutas analizuoja girios gyventojus

visko yra, nu.

yra tinginys:
jis kabo įsitvėręs šakos, ir pats ja
pamažėl virsta, želdamas samanomis ir
sakydamas sau, kad viskas gerai

yra surikata:
ji stovi ant užpakalinių ir žvalgosi
ką čia dar parsinešus namo, va, lyg ir
pienas baiginėjosi ir naujos suknelės norėtųs
o paskiau ima ir nubėga kažkur
į gėrimų skyrių – nuo streso

yra katinas:
jis vaikšto vienas; tiesą sakant
tiek apie jį ir težinau

yra kengūros ir pelėdos hibridė:
ji išmintinga ir moka rašyt be klaidų
bet vis matau, kaip gainiojasi tą savo vaikiuką
pirmyn atgal, nuo didžiojo beržo iki krūminijos

yra voveraitė:
ji laksto medžių viršūnėmis ir kartkartėmis
nusiverčia; tada reikia ją pakelti, pabučiuot nosin
ir užkelti atgal, nes kaipgi kitaip
su tomis voveraitėmis

yra lokys:
jis dienų dienas nieko neveikia
tik grožisi voveraite, ypač kai ant peties užšoka
ir kopinėja medų, amžinai vis susižalodamas kaip
o dažniausiai tik drybso ir laukia kažko – voveraitės
arba, kai sugiltas būna, tai giltinės, bet ta tai niekad
pas mažo protelio lokius neateina, o ir nereikia

o virš viso to
yra grifas: jis sklando ir suka ratus
kartais vis suspigdamas, kai tinginys darsyk
sau pasako savo mantrą, kai surikata parsineša ką naujo
kai hibridė perbėga girią arba įsipainioja krūmuose
o kartais tiesiog iš smagumo, kad pagąsdintų
kad atsimintų jie visi, ten žemai
kuris čia maitėda.

 

Sėdėjimas lygtinai

tai ką, sakau, lauksim trečiadienio, ne
aha, sako ji, lauksim trečiadienio, nes
rytoj visokių reikalų, o ir šiandien beje
vienas kitas

gerai, sakau, lauksim trečiadienio tada
kur besidėsi, trečiadienis tai trečiadienis
vis tiek anei trečia, anei diena, anei lauksim
anei gerai, sakau, vis tiek vis tas pat

šiandien ar ryt, ar vakar, o gal kitąmet
ar 89-ųjų rudenį, tai nepavaldu laikui, tikriau
laikas su tuo palaiko artimus ryšius, abudu va:

eina pro šalį ir juokiasi.

 

Ars poetica

keisti sutvėrimai tie poetai
būtent tiek ir tėra – molio gniūžtė
kažkieno padrikai suformuota,
kai pagalvoji, gal todėl
šitaip ir žaidžia:

randa kokį daiktelį, nešasi namo ir žiūri
kur čia jį gudriau pritaikius; kai pagalvoji
gal todėl, galgi todėl jie amžinai nusivylę –
kad nepavyko sujungt varžto su margarino
gabalu, tokiu patežusiu, kaip tik margarinas
temoka; tataigi, kam gi dar taip, jei ne margarinui

ir tas matymas jų keistas – atrodytų, nenori, nežiūrėk
tai ne, žliumbia kelius apsikabinę, šaukia: nenoriu nenoriu
o vis tiek žiūri, kaip vaikas siaubiaką, nesgi įdomu baisiai
paskiau naktį bijo nueit į tualetą, o ilgainiui ir visai niekur
nebeišeina

apskritai visas jų gyvenimas iš esmės ir tėra
viena didžiulė durna dėlionė, tokia su kačiukais šuniukais
abėcėlės raidėmis ir dar kokiu Eifelio bokštu
kur ne kur įsiaugusiu

tai ką dabar, paklausite, ką veikt su tokia
viešpaties dovana pirmojo gimtadienio proga

(viešpatie, kartais vis atsimenu tokią žvakutę
„dainuojanti“ buvo užrašyta, manėm, pasimaivysim
o paskiau tėtis vos su šakute beužčiaupė, ir tai dar
šiukšlinėj graudžiai pypsėjo tą savo „su gimimo diena“
kol nusėdo baterijos)

Ką veikt, ką, o jums kaip atrodo – žinoma,
nieko, ką bepaveiksi, sudėt ir sėdėt, išardyt po to
ir vėl sudėt, tikrinant – gal kas naujo išeis, bet tas ir yra
kad nė velnio, vis tie patys šuniukai kačiukai ant Eifelio

ir dar – kartkartėmis – patsai poetas:

stovi
žiūri žemyn
spjaudo.

Vidas Poškus. „Bunčiukas“

Draugai