Dumitru Crudu – poetas, prozininkas, dramaturgas, publicistas. Gimė 1967 m. Fluture (Moldova). Studijavo žurnalistiką Kišiniove, filologiją Tbilisyje ir Transilvanijos universitete Brašove (Rumunija). Dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje Kišiniove, įvairiose redakcijose.

Debiutavo išsyk dviem poezijos rinkiniais „Apsišaukėlis Dimitrijus“ (1994) ir „Uždaryta, prašome netrukdyti“ (1994). Kitas eilėraščių rinkinys „Šešios dainos tiems, kas nori išsinuomoti butą“ (1996) apdovanotas Rumunijos profesionalių rašytojų asociacijos premija. Išleido dar ketvertą poezijos rinkinių. Kartu su rumunų rašytoju Marium Ianușu paskelbė naujos literatūrinės srovės – fraktūrizmo – manifestą.

Romanų „Skerdykla Gruzijoje“ (2008), „Amerikietis Kišiniove“ (2013), apysakų rinkinio „Kišinioviečiai“ (2011), „Perduokite linkėjimus Trockiui“ (2016) autorius, parašė per 20 pjesių, pagal jo scenarijus ir pjeses pastatyti filmai ir spektakliai Moldovoje, Rumunijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Kamerūne ir Haityje. Vienas iš literatūros laikraščio „Stare de urgență“ įkūrėjų ir redaktorių, Vlado Ioviță literatūrinio susivienijimo įkūrėjas ir moderatorius.

 

Nuotrauka iš Kišiniovo Bogdano Petriceicu Hasdeu bibliotekos archyvo

 

apsišaukėlis dimitrijus krudu

dimitrijus (krudu) išėjo iš namų nusirito

kaip suglamžytas šokolado popierėlis kaip riešuto kevalas

jam iš paskos sekė paukščiai mostagavo sparnais

dūzgė lapai

sveikas sveikas

dimitrijus išėjo per slaptas duris su ilgais marškiniais

palikęs atlapotas duris

 

dimitrijus turi tik vieną kostiumą

vienkartinį

sagų krūvelė guli ant stalo

jis prisisiuva jas kai apsivelka kostiumą

 

dimitrijus niekad neišgeria stiklinės

lig dugno

ant jo stalo šešios stiklinės

 

dimitrijus iškelia rankas aukštyn

ir prieštarauja pats sau

 

dimitrijus kaip užuolaida pro langą

bėga iš namų

kaip Demetrijas

palikdamas atlapotas duris

 

 

dimitrijus

dimitrijui baisu užmigti ir jis užmiega

su rašomąja mašinėle prie šono

su balto popieriaus lapu įsuktu

į rašomąją mašinėlę

su velniop išlėkusiomis raidėmis d ir k

dimitrijus pasiguldo ją greta

„kaip apnuogintą moterį“

jį apgaubia šaltas oras

kambary didėja šešėliai

nelyginant pusnys žiemą

dimitrijus užmiega

spausdamas rašomąją mašinėlę prie savęs

klavišai glaudžias

prie pilvo ir krūtinės

juoda juostelė plaikstos

aplink kaklą kaip šalikas

vis labiau dimitrijus gniaužia

rašomąją mašinėlę po antklode

ant grindų mėtosi

baltas lapas

dimitrijus pakelia jį mostaguoja juo ore

ir valandų valandas beldžia aklai per klavišus

 

 

dimitrijus

dimitrijus geria cuiką* ir

augina paršiukus Šeria žole

sako man Kokie jie visi meilučiai

sėdėjome gėrėme cuiką ir žiūrėjome į paršiukus

kurie atrodė visi tokie baisiai meilučiai

auksu žvilgančiomis gosliomis nugarytėmis

nekaltais snukučiais Gėrėme cuiką

vakarėjo ir dimitrijus buvo be galo laimingas

dimitrijus

augino paršiukus ir pardavinėjo gėles

sėdėjome ant laiptelių Jam po kojų

augo žolė Mindžiojom ją sykiu

su Mere Ji buvo su akiniais

rankoje Kita ranka rūkė dimitrijus

augino paršiukus ir pardavinėjo

gėles

 

^* cuika – rumuniškas vaisių brendis, balkaniškos slivovicos analogas.

 

 

dimitrijus

tu manei dimitrijau kad

rašysi eiles visiems

atkeršysi

ir iziai ir mišai ir katiai

manei jos

kvaišelės jos

nieko nesuvokia tu nuėjai pas valentiną

skaitei eiles aš parašysiu gražiausią

eilėraštį ir perskaitysiu filologijos

fakulteto koridoriuose nuėjai pas kračiuną

susitikai su mušina jis kalbėjo apie berimeną

apie ginsbergą su bodiu su hrizea bėgai

cuikos supratai kad reikia nueiti

pas dantistą tu klausei savęs ar lesingui kada nors

skaudėjo dantis kokią tai turi reikšmę

klausei savęs

vis tiek rašei kvailus eilėraščius slampinėjai

vienas koridorium tarp

tiekos mergiočių

rūkei ilgas cigaretes šaudei

iš danielos iš karmen tu rūkei retai joms

atrodė kad tu rimtas vaikinas su perspektyva

kokios kvailutės sakei sau

ir bandei rašyti ilgus eilėraščius kad skaitytum

sau į kumštelius dimitrijau

 

 

dimitrijus

dimitrijus mylėjo ją kaip popierius į kurį suvyniojamas

tortas

tvirtai apkabindamas iš visų pusių glėby

koks nuostabus šitas suplyšęs torto įvyniojimas droviai

slepia akis ir negalvoja, kad jame slypi

kažkokia prasmė nebėra mūsų gyvenime prasmės nėr

prasmės dejuoja jinai ir metasi bu-u-f nuo tilto

 

dimitrijus mylėjo ją upės vandenyse ir plėšė nuo kūno

torto pakuotės popierius kurie be gailesčio skriejo

per langą

dimitrijus mylėjo ją lovos lėkštėj kokios pašėlusios

buvo jos suknelės dimitrijus mylėjo ją jo drabužiai

nekentė jo

 

dimitrijus mylėjo ją nuogas kaip rašalas

kuris dar nepavirto žodžiais

tarp dūžtančių lėkščių

o jo drabužiai besivoliojantys purve

buvo panašūs į didžiulės puotos išėdas

tarsi šunim numestus kaulus

 

 

dimitrijus

dimitrijus rūko širdies plakimo ritmu

vėl

atidaro duris

viduje nieko

dimitrijus nesiryžta

įeiti

verčiau miegoti

gatvėje

  

po jos trumpais sijonėliais

plaka dimitrijaus širdis

tarp jos kojų

plaka dimitrijaus širdis

pateka mėnuo

iš jos minkštų plaukų dyglių

 

dimitrijus nesiryžta įeiti

durys karštai

alsuoja jam

į nugarą

šaltoje gatvėje

toli

 

 

dimitrijaus tėvas miega

durys trinksi į sienas

silpnas triukšmas

jos baltos drėgnos

mano tėvas miega balkone

pasislėpęs po antklode

pagalvė nukrito ant grindų

šalia purvinų kojinių

šalia senų batų

kambaryje tamsu

langas atidarytas

žuvies kvapas

smirda kėdė

be kojelės

mano tėvo kojos

plaukuotos nuklotos

dar viena kėdė be atlošo

rankos nukarusios žemyn

suprakaitavusios

ant stalo lėkštės stiklinės

nešvarūs puodeliai

ant grindų pėdsakai lukštų

kaip ant siauro tiltelio

mano tėvas šneka per miegus

dega apdulkėjusi lempa

lapai suglamžyto popieriaus

balto

kaip sugniaužti kumščiai

išmėtyti po visus namus

krenta žemyn

sienos aukštos

akmenys sukrauti

vienas ant kito

atsivėrė spinta

mano tėvas

rėkia sapne ant dimitrijaus

 

 

/ / /

valytoja ruošiasi

išpilti kibirą

dabar

kai man reikia išeiti

 

5-ojo aukšto laiptinėj

sugniaužęs galvą delnais

stoviu ant gėlių

kurias atnešiau tau

šlapias nuo galvos

iki kojų

manimi varva pamazgos

valytoja

išpylė kibirą

matyt nepastebėjo manęs

stoviu sugniaužęs galvą delnais

mano ašaros maišosi

su jūsų pamazgomis

 

Iš autorizuotų rusiškų vertimų vertė Antanas A. Jonynas