* * *
gerklė pilna rūko vinučių,
kuriomis jie norėjo įdrėksti baltą tunelį į dangų,
kalti, iškalti, išlieti mėlynos stichijos veidą
visiems laikams, nuo ten, kur baigiasi plaučių karūnos,
iki žaibų sąjungos virš mūsų;
užtenka suvesti į daugtaškį įelektrintą žvilgsnį –
verda sniegas ant kūno,
velkasi mus prie geizerių,
kur tu esi mano virgulė, o aš esu tavo vanduo – – –
tu sakei, kad šis pasaulis taip niekad ir nebuvo priartėjęs,
todėl negalėtų apleisti,
kad tai tik mano nesantaika su tuo,
kas rėkia viduje, o kartais švilpia į bažnyčios varpą,
kol visiškai susilygina signalai, ir upės vėl teka danguj
kaip anksčiau,
ir aš taip maniau, kartą linktelėjau išsigandęs sausros,
todėl sugalvojau mus ten, po kriokliais, ir tai,
kad mes vienas magnetas... vėliau, jau per audrą,
krentant durims iš vyrių, pokšint vinims, sąnariams,
tu sakei, kaip paskęsi, kartojai kaip mantrą,
sakei, jog tai išpranašauta, jog taip padovanosi man laisvę,
galimybę neapkęsti, tada dar nežinojom,
kokios tuščios tos formulės, o vėliau vis labiau
nereikšmingos jų reikšmės,
vis labiau įsitikinom, kad apskritai nesam sukurti,
plevenam kvapais,
nuo kurių ilgesingos dulksnos diegia paširdžius – – –
mano akys į trečiąjį tavo žvaigždėlapį, tavo į mano septintą,
bijau keliauti piligrimų takais, nes ten vyno linkėjimas,
o taip noris pabėgt nuo savęs, ne nutolti,
kad tavęs negalėčiau apleist,
neišduočiau šio miesto, įkalto į grindinį, epochos,
įstatytos į tai, kas neregima,
keliaučiau, visad keliaučiau,
aukštais krištoliniais pastoliais
namo
per metaforų lauką

 

* * *
aš noriu paliest tavo statulą
savo pirštų antspaudus
akmenyje
ir ant kaktos
trečiąją akį įspaust
išgraviruoti tavy savo simbolius
parašyti beprotišką laišką
išmėtyti žaislus
mūsų koridoriuos
išleist balandžius
kad neštų tau mano rankas
aš per mažai tavęs gavau
per mažai tavęs išpasakojau
keista buvo lūpų intencija
žodžiai suaižėję ledą
kiek daug yra dalykų
kurių man nereikia
kiek daug dalykų
dėl kurių tau tampu
artimiausiu žmogum
kūno skulptore
tau iš akių
skeliančia žiežirbas

 

* * *
kiek daug beprasmiškų atkryčių
stigmų, skirtų vien šunims nulaižyti
nenorėjimų būti gražiam, sulaukėti
padegti tėvų namus
žvelgiant į smėlio laikrodį
justi, kaip žlunga kūnas
kaip nebelieka pusiausvyros
net pelenų nebelieka
aną naktį taip ir kritau
griebiau save už gerklės
ir nusviedžiau atgal į dailiąsias įsčias
kur durys su kabliuku
ir motina didžiuliais šuoliais
bėga bėga bėga
iš ten, kur liepsnoja
tolyn nuo manęs

 

* * *
įpratau į save kreiptis ji
nenutuokdama kito skiemens
kuo ji virs šitame katile
ir kas vyks kol ji virs ir užšals
ji dainuoja ir šoka ir rašo
kažką kiton pusėn mėnulio
kur pakilęs spaudimas
kur gūsiai tai lapkričio krikštas
kambary stovi kibiras pirmojo sniego
dar neužvirusio laukiančio
šuolio ar pirmo atėjusio
lunatikės lūpų dažuos pasislėpusio
dvidešimt trečiojo šaltkrėčio
ir taip daug vandens iš dangaus
todėl kad nebūna
kuo prisidengti nereikia
tavęs jai vėlyvą rudenį tiek
kiek vienas kitą atspindi
aštuoni skilę veidrodžiai
ji dažnai pasirodo įvairiausiais vardais
taip dažnai kaip iš proto
savo noru išeina
bet viskas gerai na gerai
tik iš pirštų raudona mėnulio saga
šalna subraižyta išsprūsta
ir ji tavimi tarsi pergalės juosta
prisidengia savo nuogumą
bet kam
juk seniai nebereikia slapstyti
savo tikrojo žvilgsnio atodangų
iki šiol nežinau kur pasibaigia aš
ir iš kur atsėlina ji pas tave
namo į sukruvintą guolį
pavydas sužydi ir du mano kūnai
vienas į kitą lėtai lyg į nuomarį
krisdami
sukreša

 

* * *
aš liečiu tų pačių degtukiukų pakelį,
kurį ir tu lietei,
mano sielos broli –

manimi ima vibruoti materija,
manimi pradeda sunktis skysčiai,
aš noriu jums priminti apie save,
nes du mano vyrai bare tarpusavy kalbasi
ne apie mus

(šiandien pamiršau pasidažyti lūpdažiu)
tas, kuris sėdi šalia manęs, krato galvą,

po to aš užsidarau vonioje ir rašau
apie savo palaidotas meiles

 

* * *
atrodo, plika akimi matau kūnus
atsigręžus nei vieno nelieka
dažniausiai tai būna blondinės
už mane kiek žemesnės
jos vaidenasi dienomis
o naktį neegzistuojantys miuziklai
švilpia pro galvos skylę
kurią išgręžė mano sutikimu –
braunuos po užklotais
tenka slėptis ir savo šešėly
nuo sienų brūžinti
švitriniu popierium gramdyti
visus savo pavidalus
savo galvą, rankas, savo pilvą
savo kūdikius, tvirtus ir leisgyvius
savo neaprašomą balsą
ir visą Amsterdamą
transkribuoti
į dūmus ir pelenus

 

* * *
atpažink, iš kokio romano ištrauktas šis mūsų tylėjimas
laiškai niekad nepasiekia tų, kurie pernelyg stipriai laukia
žinau, taip jau būta mažiausiai tūkstantį kartų
kai atvėsta dažai ir tarp pirštų nelyg su visam kreša rašalas
iš giliai prasiverčia kažkoks nepažįstamas balsas
diktuojantis tavo vardą, švilpiantis griaučiuose,
viską nujaučiantis
tuo metu ištuštėjusiems mūsų namams gausiai nuteka
vandenys
liejas ant popieriaus lapų, blùkina, trina žingsnius ir parašus
nes būt išrinktuoju sunku, sunku landžiot iš čia į anapus
kokioj knygoj, sakyk, aprašytas šis sienų alsavimas
kurio negaliu užrašyti, kuždėti taip pat negalima
o jei būčiau praradusi regą, galbūt tada man atleistum
prabiltum iš veidrodžio, saugančio mūsų atvaizdus
senam romane aprašytus, prikeltus, bet vis dėlto pamirštus

 

* * *
kažin, ar jie tikrai stebi,
ar jie tikrai taip galėtų:
stebi mane rašančią,
stebi mane šokančią,
stebi mane stiklinę ir žiebtuvėliuose,
akys, visur tik akys,
akys ant žemės,
akys ant grindų linoleumo,
akys iš medžio rievių,
akys dviejų eurų monetoje,
bitės akys mano tatuiruotėje,
praleidžiančios šviesą,
lazeriais leidžiančios spindulius,
kai esu viena, kai griebiu, kai draskausi,
jie stebi mane
atokiausioje stoties kirkšnyje,
ir jie stebėjo tave tuo metu,
kai pametei savo dienoraštį,
o aš prisiekiau, kad tai mano paskutinė meilė,
ir jie matė mudu besiklaupiančius
Paryžiaus Notre Dame,
ir galbūt šįkart tu nesuprasi manęs,
aš tik norėjau pasakyt tau,
kad tai vaizduotė,
kad tai plaktuvas,
kad tai žydinčios sagos,
kad tai voratinklis su akimis,
kad tai nesibaigiantis griausmas,
kad tai trylikamečių įsimylėjimas,
kad tai daina, kuri užgroja tinkamiausiu momentu,
kad tai stebėjimo kameros,
kuriomis mus be perstojo transliuoja