tyliai ir nejučia
drugeli mólinais sparnais, šlaitu stačiu
galėjai kilt pagavęs šiltą srovę
kur tuščias namas, laukiantis svečių
iš seno papratimo tebestovi
besamanoja šlaitiniai stogai
gėlių darželiai kruvinai laukėja
šilkinė buvus plūksna supas vėjo
seniai užmigusio, galvūgaly, o kaip
kieno manin įburtas šitas vaizdas
iš kur be abejonių ir skubros
sparnus atvilgęs po dienos sausrios
drugeli mólinas, ėmeis ūmai
kaip rudenį pabudinti jausmai
nekilk, te liūdnos žvaigždės tau prie kojų leidžias
ne arijos, akordeonai, ne gondolos
mano suplyšęs molis
tavo pamišusios uolos
kopiančios uolomis
būtų varguolių guolis
stingdantis šuolis namolio
bet kas patikės mumis:
visas miestas iš mezginių ir vandens
gal karpinių, iškarpų, iškirpčių
iš atspindžių išlipęs atvirkščias, išvirkščias
tepaluotas ant denio iššvirkštas, – vaivorykščiuoja denis
visi čia vandeniai, net bijantys kojų sušlapti
nieko slãpta už karpiniuotų užuolaidų, nieko negalima
pilna nuogaliams užuoglaudų apipelijusių mūrų
tarpudančiuos
plūdrūs kanalai, jutrūs dantų tilteliai
gelia negyvus, nebesamus, sapno balandžiams ištrupintus
rūpintis duona belieka, kol nesuplėko kaip oras
voro nupintas iš šimto svalių akmeninių
grįžti kas savo šalin ar šalinėn
kur plyšauja uolos, kur perplėšia molį atolas
kur iš speigų pagaliop vėl išgimusios
žydi pamišusios tvoros
iš mirmekofilo sapnų
Velnio sodo skruzdės sapno akyje
kur vaikiausi bruzdų atminties šešėlį
tirpo, trūkinėjo siejusi gija
virpsi pasilieję balų karolėliai
gyvsidabrio nuodas supsto ir sūpuoja
gyvastį apduotą, nuogą įžūliai
čiuopia geidulingo juoko spinduliai
lyžčioja kuprotą properšą abuoją
šičia medžiai tarpsta vien dykaviduriai
dygios šakos duria, aklinos ir kreivos
jas pavydžiai gina, jas akýlai žiūri
ir manęs jau niekad laisvėn neišleis
slapto sapno skruzdės, suodinos kareivos
užmyluos, apnuodys mirtinais kerais
* * *
ir neik obuoliauti su velniu
ir neleiski Savęs velniui sugundyt
leisti mus pakankinti
kaip anąsyk, dvasiai nupuolus
niekuõ nedėtą Jobą
leidai kančioms atiduoti
tarytum smalsus vaikėzas
leisk man savo žodžiu
pasitikėti tvirčiau
nei Savo brangiausiuoju kūriniu
andai pasitikėjai
dabar, visados ir per amžius
bent vienintelis Tu
būki pakaltinamas
priešaušry, priešo aušroj
nepailstamoji
tyliai burkuoja muštokė
tai kas, kad pasopo rankas
vyrai dainuoja tartokan
lentų, jas po žemėm pakas
šešios, ir visos kvepia
kriaušėm, kvepės paskiau
eglišakėm, ar prie kapo
ką nors ne taip pasakiau
grįšiu, pasitaisysiu
praėjusioj ateity
kryžkelės paslikos tįso
visi keliai nueiti
leipėja šokis, pritaškęs
sviesto kūnelių marias
kaip išviliosim iš vaško
galvas jų nemarias
* * *
ko taip drebi rudens glėby
baikšti sielele mano
vis tebesi šviesi, glebi
o laikas nugyveno
mane, tekėjusį daina
sušokusį į grumstą
manęs kadaise sklidina
besiklausai, kaip dunksi
širdis, lyg kristų ant lentos
jau nuleistos į duobę
iš tavo saujos, man lemtos
...klausausi lyg paguodos jos
o mudu nebeatmainomi
supamės pasviri
supanašėję
akys aklam dubury
plečias, kemsėja
vis trumpesni ratilai
ratilas gęsta
gal per vėlai atkilai
į nečią kraštą
kas dabar metų laikus
beatmainys
barba žiemos lietus
kailiamainys, žodmainys
podūsis iš penktosios celės
plečias dienos sūrios
vien tik atsidusiu
debesys nuo jūros
vis į tavo pusę
vis į tą anùpus
kur tave įsupus
kur geriu priklupęs
tavo lūpų upę
o šiurpuliuko trūksta
rašau iš lėto
ir jau, po teisybei
iš laiko pralėkusio
plėko paėsto, iš liekanų
debesų kasyklos
lig dugno išskobtos, dykos
lyja ar sninga
obelį ten sodyti, melsti: prigykie
iš lėto genėti, taisyti
lają, tikėt – ne visai gal ir bergždžią
vertėsi erčios, vartės
įdegusios šlaunys ir blyksčiojo rietai
šauniosios pamergės markstės
įmerkusios kojas į saulės
tekantį vandenį, pilną
prieš rytą prileistą Rasos
vainikų, pirmykštės mglos
nemigusios, pirštų galiukais
lytėjusios drė́gna ir slapta
slopo, virpčiojo, nyko
po saule, po marškiniais
rašau be jokios teisybės
be dainuotinių intarpų
tą vieną kartą
regėjau laiką supantis ant kriaušio
ant lygumų kalvelės geranorės
kur debesų kietai primintos uorės
ir suviliojo, ir akis išgraužė
šešėliai plaukė mėlyni pro šalį
šalis vadino, ir buvau laimingas
kas gali dingti, niekur nepradingo
pradingo visa, kas pradingt negali
atsidaviau dirvožemiui ir vėjui
žudikui ir žiedadulkių sėjėjui
many, pašelmeny ir akmeny
nurimus vėjui, nebesistebėjau
chimerom nei nušvitusio idėjom
skaisčia užmirštimi, kurià meni