Lauros Vansevičienės nuotr.

 

Ego rex

 

tu niekur nenorėjai leistis

bet tavyje apsigyveno šuo –

tokia neveislinė atsakomybės forma

 

pasitikėjimo akimirkomis prasiverždavo

šmaikšti kompanijos siela

dosniai vizgino uodegą aplink stalą

dalindama patarimus, kaip gyventi

 

bet tai buvai ne tu, juk ne tu

laižydavai jiems batus ir skruostus

 

tikrasis snukis išlindo vėliau

į tave įsibrovęs šuva – atskalūnas

trokštantis perkąsti gerklę veidmainiams

kad vedant per miestą visi pastebėtų

koks kietas jo kniedytas švarkas

 

o jei paslėpdavai nuo svetimų

iš nevilties grauždavo artimuosius

 

kažkodėl jie tavęs neišvarė, uždarė į narvą

išėjo dresuojamas civilizuotas padaras

ėmė prašytis geštalto terapijų

kad vidus sutaptų su išore

pavirto ištikimiausiu iliuzijų sargu

vienintele tau įkandama normalumo versija

 

tik – vos spėjai perimti jo charakterį

ištrūko su gabalu tavo širdies nasruose

per neaprėpiamas dykras, kurių neįtarei esant

ir epochas, kai nesutikdavai nė gyvos dvasios

 

bastėsi peralkęs, kol išlandžiojo tau akligatvius

ieškojo prasmės, bet išrausė tavo kaulus

 

 

Nirvana Cosmopolitan Beach Club Hotel

 

poilsiautojų pirštai

nakčiai išjungia telefono garsą –

prasidėjo atostogos ir joks giminaitis

už tūkstančių kilometrų tikrai nenumirs

 

nors mirtis visada šalia

(kada pirmąsyk išgirdai šitą frazę?)

 

kiekvieną dieną ji kepa pliaže

prie Viduržemio jūros

 

šmirinėja tarp gultų ir turškiasi baseine

tu saujoje gniauži jos maigytas monetas

mindžioji smėly jos pėdsakus

valgai iš jos vakarykštės lėkštės

 

bet tavo mirčiai atostogos

ir jūs visada prasilenkiat

 

tiesa, ji seniai investavo į šitą kurortą –

už kelių šimtų metrų nuo viešbučio

bangos į krantą išspjauna pabėgėlių kūnus

 

jie išimti iš kelionės paketo, sustingę

anapus ekrano, tau jie užblurinti

 

bet pro sukąstus dantis

pagal grafiką šiepiasi saulė

tarsi Pelytė Minė ant maudymuko

 

kai tavo mergaitė

sausakimšas valtis žiaumojančioj jūroj

vis krykštauja, sukasi, supasi...

 

 

Melancholijos angelas

 

mirties baimė ištuštino mano banko sąskaitą

aistros nusikaltimas, guodė Lietuvos policija

ir pramoginių trilerių kriminalistai

 

tik per mirties baimę pas mus ant sienos

kabo dabar 1972 metų Dali ofortas

pavadinimu melancholijos angelas

 

vienas devyni septyni du

vienas devyni septyni du

rinkau numerį, kol atsiliepė

 

šaukiau į ragelį mažyte Rytų Europos kalba

kaip nekenčiu aš tų sumautų iliuzijų

kontrabandinio modernizmo

kurį mano akims nuo vaikystės bruka

stikliniai pastatai ir marmuriniai žmonės

 

vienas devyni septyni du

ir susidegina Kalanta

vienas devyni septyni du

adresatas šiuo metu nepasiekiamas

 

žinok, dabar man jau galutinai aišku

kuo tu mane laikai, mirties baime

 

patogiam taksiderminiam krėsle

spoksai išretušuotą karinę dramą

ir silpnumo akimirką, kai girdisi šūviai

tu mane priverti pasakyt jam

vozmi, dali eto, ne kakaja padelka

ir jis, be abejo, žino, kas tas Dali

nes šiaip ar taip atstovauja didžiajai kultūrai

 

nes kas gi greičiau už tave, mirties baime

už ryšio zonos mane ištremtų

 

du nulis du du

du nulis du keturi du penki

 

euroatsakiklis siūlo spausti vienetą

tada spausti devynis

investuoti į meną, į angelus, į siurrealizmą

ir taip išsikuopti pasąmonę

 

 

Įvykiai – –

 

didžiausi mano gyvenimo įvykiai

taip paprasčiausiai praėjo pro šalį

nuolankiai nuleidę galvas

beformiais vienuoliškais apdarais

 

apskritai, kaip žinot

kad pro šalį praeina toks įvykis

ar tas perdėtas jų kuklumas

nereiškia puikybės arba depresijos

per menko akiračio – –

šalia jų pasijusdavau panašiai

kaip, spėju, jaučiasi skruzdė tarp pirštų

     

pakeleiviai stengėsi juos ištardyti

labiau iš smalsumo nei rūpesčio

kartais pro apdaro plyšį suspigdavo

koks biografinis randas – –

tarsi išduodančių bruožų pakaktų

suprasti, kas iš tiesų atsitiko

 

didžiausi mano gyvenimo įvykiai

iškalbingai tylėjo, kol supratau

kad žodžiai yra mano spąstai

širdis yra mano duobė – –

jie ėjo, nuėjo, praėjo

sukrito vienas ant kito