Žvelgiu lyg kikilis
į brėkštantį pumpurą.
Suvirpa širdis giesmės ritmu
dangaus žydrumo platybėse
Tavo tyrą atspindį įžvelgdama.
* * *
Tyliai,
tykiau už Neries
ramią tėkmę
skleidžiasi erškėtrožė
kvapni patikliu paprastumu,
o spygliai raižo
mįslingus hieroglifus.
* * *
Po galva akmuo
poilsiui.
Žinau,
skaisčiai tekės saulė,
kai mano sieloje
kursi dangų
be jokio debesėlio.
* * *
Tereikėjo nutilt
ir priglusti –
ištryškusi Saulė
įsupo ir neša
laiko nepavaldžiu
erdvėtakiu
į tai,
ką miglotai jutai,
bet neregėjai.
* * *
O tie nebylūs pokalbiai
su Tavimi
mažytėj mano celėj!
Šventi paveikslai,
knygos, baltos sienos
tarsi švelni mėnesiena
skleidžia tylios bendrystės
šviesą.
* * *
Sprogstančių pumpurų
gyvybingumu
priimu pritvinkusį pavasarį
į senatvės išvagotas
pavargusias rankas.
* * *
Net gležname
pumpuro skleidimesi
atpažįstu padrąsinančią
Tavo šypseną –
eik iš savęs
neatsigręždama.
* * *
O kaip lėtai bręstu
sukiodamasi
šen bei ten…
ir sparčiai nokstu,
kai įsiklausau
į Tavo sparnų
plazdėjimą.
* * *
Melsvu vakaro gūsiu
pašauki mane,
Nežinios ūke
lūkuriuoju,
kada atsivers
dangaus durys.
Tame lūkuriavime
išdyla krantai.
Jauti mano žvilgsnį
lyg kregždes,
lyg švelnias samanas
po galva.
* * *
Dievo žodžiu pamaitinta
vakarykštė diena
meta nemarumo šešėlį
į rytą,
kuris dar neišaušo.
* * *
Esu šalia Tavęs
paslankusis
Tavo šešėlis,
ir tik Tu žinai,
kodėl jis švyti.
* * *
Plaukia šypsena.
Į Tavąją įplaukia
it po gaivaus lietaus
gyvybe alsuojanti žemė.
* * *
Triskart palaiminta
akimirka,
kuri Begalybės atšvaitu
žemę užkloja.