Gynė Dineikaitė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Žvelgiu lyg kikilis
į brėkštantį pumpurą.

Suvirpa širdis giesmės ritmu
dangaus žydrumo platybėse
Tavo tyrą atspindį įžvelgdama.

 

* * *

Tyliai,
tykiau už Neries
ramią tėkmę
skleidžiasi erškėtrožė
kvapni patikliu paprastumu,
o spygliai raižo
mįslingus hieroglifus.

 

* * *

Po galva akmuo
poilsiui.

Žinau,
skaisčiai tekės saulė,
kai mano sieloje
kursi dangų
be jokio debesėlio.

 

* * *

Tereikėjo nutilt
ir priglusti –
ištryškusi Saulė
įsupo ir neša
laiko nepavaldžiu
erdvėtakiu
į tai,
ką miglotai jutai,
bet neregėjai.

 

* * *

O tie nebylūs pokalbiai
su Tavimi
mažytėj mano celėj!

Šventi paveikslai,
knygos, baltos sienos
tarsi švelni mėnesiena
skleidžia tylios bendrystės
šviesą.

 

* * *

Sprogstančių pumpurų
gyvybingumu
priimu pritvinkusį pavasarį
į senatvės išvagotas
pavargusias rankas.

 

* * *

Net gležname
pumpuro skleidimesi
atpažįstu padrąsinančią
Tavo šypseną –
eik iš savęs
neatsigręždama.

 

* * *

O kaip lėtai bręstu
sukiodamasi
šen bei ten…
ir sparčiai nokstu,
kai įsiklausau
į Tavo sparnų
plazdėjimą.

 

* * *

Melsvu vakaro gūsiu
pašauki mane,

Nežinios ūke
lūkuriuoju,
kada atsivers
dangaus durys.

Tame lūkuriavime
išdyla krantai.

Jauti mano žvilgsnį
lyg kregždes,
lyg švelnias samanas
po galva.

 

* * *

Dievo žodžiu pamaitinta
vakarykštė diena
meta nemarumo šešėlį
į rytą,
kuris dar neišaušo.

 

* * *

Esu šalia Tavęs
paslankusis
Tavo šešėlis,
ir tik Tu žinai,
kodėl jis švyti.

 

* * *

Plaukia šypsena.
Į Tavąją įplaukia
it po gaivaus lietaus
gyvybe alsuojanti žemė.

 

* * *

Triskart palaiminta
akimirka,
kuri Begalybės atšvaitu
žemę užkloja.

 

Tapytojo Ričardo Ničajaus paveikslai, sustatyti prie krosnies. Stultiškės (apie 14 km nuo Panevėžio), Panevėžio rajonas. Pauliaus Peleckio nuotrauka