G. Taraškevičiūtės autoportretas

 

 

Eremocenas

Only by committing half of the planet’s surface to nature can we hope to save the immensity of life-forms that compose it.

E. O. Wilson

Tai paskutinis paukščio dodo klyksmas

Tigrų, gepardų riaumojimas,

Kai į kūną susminga kulka,

Silpstantis žemės virpėjimas

Prabėgant kaimenei raganosių.

Krentantis kūnas

Gyvūno ar medžio,

Aidas tuštėjančio miško,

Tai gatvės pilnos

Metalinių švilpikų,

Šnabždantys skruzdėlynai

Iš betono ar stiklo,

Tai vienatvės amžius

Neskiriant, žemė jų ar tik mūsų.

 

Gajos teorija

Sapnavau, kad mano kūnas

Ima irti dar nemirus –

Juosmuo plyšta per siūles,

Paberia sėklas į žemę.

Mano rankos – trąšos

Šimtamečiams kaštonams,

Po kuriais reikia bučiuotis,

Kojos – vieta raizgytis šaknims,

Namai, kur saugu nuo audrų,

Mano ausys – urveliai,

Ten septyniolika metų brendo cikados

Sprogus jų chorui, neliko gyvų.

Mano kūnas išsibarstęs po visą pasaulį,

Jutau kiekvieną žemyną.

Nubudus verkiau.

 

Eilėraštis be pabaigos

Žiūriu į savo plaštaką

Viskas taip paprasta:

Štai audiniai, sujungti vieni su kitais

Jie iš ląstelių, kurios gimsta ir miršta

Tam, kad būčiau.

Štai organelės skyla iki molekulių

Iki atomų – anglies, vandenilio, deguonies

Jų branduoliuose – tūkstančiai saulių.

Palei gyvenimo liniją

Kita žemė, vandenys, kalnai, miestai

Daugiabučiai trupančiom sienom.

Viename jų – didelis baltas kambarys, stalas.

Kažkas ima rašiklį užrašo:

Žiūriu į savo plaštaką.

 

Žiūrėjimas į dangų

Dangus – tai keistas zoologijos sodas,

Kuriame nėra narvų ir prižiūrėtojų.

Ten nemiršta baltieji lokiai,

Tik gimsta, juos lipdo

Kregždės ir varnos kaip savo lizdus.

Zoologijos sodas, kur

Liūtai virsta žirafomis, virsta kolibriais,

Virsta mirusiais tuščiais mėlynuojančiais tyrais.

Ten besilaukiantys metaliniai paukščiai

Palieka nykstančius laiškus.

Skaičiau – baisu viršuje,

Nėra kas maitina iš delno, reikia medžioti

Niekada nežinai: tu ar tave.

Skaičiau, kad žiūrint į žemę,

Ji atrodo kaip didelis zoologijos sodas –

Kiekvienas gyvena narve,

Nėra kas paglosto.

 

Tunelių preliudija,

arba

Kai norėjau būti fūriste

I

Važiuojant pro tunelius

Sulaikau kvapą, užsimerkiu.

Skaičiuoju, kiek

Iki šviesos jo gale,

Niekada nežinau, ar išnersim.

Tada girdžiu, tėvas kalba

Apie lankytas šalis

Šaltas naktis, vagis degalinėse,

Kurie ištuština priekabas,

Kol visi miega.

II

Žmonės išmoko kasti tunelius.

Jie gręžia ir sprogdina

Uolėtas krūtines,

Kol pasiekia kitą pusę

Ir sniegą pakeičia saulė.

III

Fūristai prasilenkdami

Mojuoja vienas kitam iš tolo.

IV

Kroatijoje važiavome

Ilgiausiu jos tuneliu.

Penki kilometrai atrodė

Kaip visas gyvenimas,

Tik užsimerkus ir nekvėpuojant.

Įvažiavome vasarą,

Šviesa tunelio pasirodė esanti

Nesibaigiantis sniegas.

V

Būdama penkiolikos

Sakiau tėvui, kad noriu vairuoti

Krovinines mašinas

Ir pamatyti pasaulį.

Atsakė: „Nėra kelio juosiančio visą žemę.“

VI

Kai būsiu vairuotoja,

Važiuosiu visais pasaulio tuneliais

Sulaikiusi kvėpavimą, užsimerkusi.

Kitapus sutiksiu save penkiolikos

Viena kitai pamojuosim.