Hayanas Charara (g. 1972) – libaniečių kilmės amerikiečių poetas, eseistas, redaktorius, trijų poezijos rinkinių autorius. Gimė ir užaugo emig­rantų šeimoje Detroite, nuo 2004 m. gyvena Hiustone, dėsto literatūrą ir kūrybinį rašymą Hiustono universitete.

Kūryboje daugiausia nagrinėjamos etninės tapatybės, šeimos, karo, netekties, emigracijos temos, būdinga atvira, aštri arabo, musulmono (iš)gyvenimo JAV refleksija. Visi spausdinami eilėraščiai, išskyrus „1979“, – iš trečiojo poeto rinkinio „Kažkas baisaus“ („Something Sinister“,2016), pelniusio Amerikos arabų knygos apdovanojimą. Balandžio 12-ąją pasirodys ketvirtoji H. Chararos eilėraščių knyga „Šie medžiai, tie lapai, ši gėlė, tas vaisius“ („These Trees, Those Leaves, This Flower, That Fruit“).

 

Rachel de Cordovos nuotrauka

 

Kažkas negero dedas

Aš vienas vyrukas, sėdintis krėsle, jūs – vyrukų kompanija

gatvėje, rėkaujanti, skanduojanti

„Mirtis šitam“ ir „Mirtis anam“

Visąlaik perpykis

Reikėtų pasistengt išlaikyti ramybę, atsipalaiduot, įsitaisyti augintinį, atsisakyt kofeino

Aš nerūkau – gal reikėtų labiau panėšėt į mane

Žmogus kaip aš mėgsta šoninę, kiaulienos pjausnius, jautienos troškinį, minkštai keptus kiaušinius, skrudintas bulvytes, staliavimą, merginas su bikiniais, „Netflix“, nuolaidų kuponus, bėgimą, stovyklavimą, dešrainius su garnyru, suvenyrinius kavos puodukus, išlikimo realybės šou, ąžuolus, upes, gamtą, šeimų susiėjimus per Corpus Christi, Detroito „Liūtus“, balsavimą, nepasitenkinimą rinkimais, riebaluose skrudintus suvožtinius sausainius, rodeo, muges, beisbolą ir obuolių pyragą...

Žinau, žinau, tai bent amerikietis!

Teisybė

galiu sau leisti numest penkis svarus, galiu atsikratyti karo

išgaliu būti taikus

Ar pasakojau apie savo senelį, kurį pražudė tos pačios bombos, dėl kurių dabar mojuojate kumščiais?

Žinot, mano tėvo dangaus lopinėlis toj pačioj laiko juostoj kaip jūsų

Kažkas vyksta

Aš jaučiu – ar jaučiate jūs?

Tartum du vandens lašai susilietų, ir tada potvynislyg žiūrėtum dešine akim

o paskui kaire, pirmyn atgal, tai viena, tai kita akimgalvos skausmas, kuo tikriausias, jei pamėginsi

Dabar 5:35, už mano lango žydi medis

Gal dėl to norisi jus lyginti su paukščiais

Tik matydamas jus neįsivaizduoju lakštingalų

ar raudongurklių kolibrių

Kur tai girdėta: suaugusius vyrus paversti paukščiais?

Jūs nerimstat kaip bitės – aš nerimstu, jūs nerimstat

Mes kaip vienas

Mes bent daromės artimi

Pasakysiu tiesiai šviesiai, kas vyksta:

aš esu čia, jūs – tenai...

Medžiai žydi...

Raudoni paukščiai šmaižioja palei mano langą

Negaliu negalvot apie ugnį

Aš matau minią, vyrus, prikišusius degtukus prie medžių kamienų

pro šalį žygiuojančių ugninių skruzdėlių vorą

Degantis medis, žinot, panašus į rudagalvę antį ant laužo, tik kad

medis neklykia

ir net medžiai be lapų išgyvena

Vidurnaktis, ir visi medžiai dingę

Sumaištis

Per jus nebeįmanoma gyvent

Gal išsiaiškinam lauke?

Taip ir maniau

Bailiai jūs visi

Pilotuojantys lėktuvus į pastatus

Kinkadrebių gauja

Žmona sako, kad per daug laiko praleidžiu kalbėdamas su savimi

Ak, nuostabu

Jeigu aš – jūs, o jūs – aš

Kas mes dabar, jei ne paukščiai ir bitės medžiuose?

Kažkas negero dedas

Paklausykit:

Ugnis kalba medžiui, liepsna kantri...

ji myli medį ligi mirties

1979

Mus buvo sustabdęs

raudonas šviesoforas, aš sėdėjau keleivio vietoje,

ir tas vyrukas, eidamas per gatvę, pasižiūrėjo

į mūsų biuiką, tada – į mus ir kyštelėjęs

vidurinį pirštą iškošė:

„Jokit ant savo kupranugarių namo.“

Kad ir kaip stengiuos, nepamenu,

ar ten ir tada to vyruko ištarti žodžiai

man ką nors reiškė.

Buvau septynmetis – ką nutuokiau

apie krizę? O dėl to vyruko...

Žaliai dar neužsižiebus,

mano tėvas nuspaudė akceleratorių iki dugno

ir partrenkė jį.

Dievo patyrimas

Mokslininkai Amerikoje tiki,

kad Dievas – tai nervinė ląstelė.

Tereikia, kad trinkteltų žaibas

ar stipriau užvožtų į galvą,

ar pritrūktų deguonies vos nenuskendus

ar neuždusus, – idant žmogus pasakytų:

„Su manim kalbėjo Dievas.“

Ir kodėl gi ne?

Martinas Liuteris metė teisę

ir tapo vienuoliu,

kai dangiškas žaibas nutrenkė

jį į nuo arklio,

o tai man primena, kai Mahometas

išvydo dieviškąją esybę,

angelą, pripildžiusį dangų

šviesos, ir balsą, vis

garsiau ir garsiau sklindantį

iš visų pusių, o šitai

man primena sakinį,

perskaitytą praktiniame orų vadove:

„Perkūnija yra triukšmingiausias atmosferos reiškinys,

o štai žaibas – labiausiai akinantis.“

Niekada nepatyręs Dievo

ar kažko panašaus,

aš sutrikau, kai nepraėjus nė savaitei

po staigios mūsų mamos mirties

man paskambinusi sesuo,

kūkčiodama ir painiodamasi,

pasakė:

„Ji buvo mano kambaryje.“

Neklausiau, ką turi omeny –

ar matė ją

sapne ar kaip vaiduoklį.

Ir nepradėjau aiškint

apie potrauminio streso sutrikimą

ar nerimo sukeltas haliucinacijas.

Nebuvo būtina.

Pats mano tylėjimas paskatino ją

ištarti: „Aš nesapnavau.“

Ir nors ji abejojo

Dievu, pomirtiniu gyvenimu ar susitikimo

su mūsų mama galimybe, tą naktį

ji tikėjo.

O aš, aš tiesiog pavydėjau.

Aš mylėjau mamą ir leidausi, kad jos mirtis

sugriautų mano gyvenimą, tačiau ji

nebepasirodė, kad ir kaip

smarkiai gėriau,

rūkiau ar daužiau galvą

į sienas.

Gyvenau

Niujorke, jaunuolis,

ir kone kas dieną, kas naktį

šlaistydamasis gatvėm

sutikau dešimtis žmonių,

su kuriais kalbėjosi Dievas.

Jei kišenėse turėdavau pinigų,

atiduodavau jiems

ir traukdavau šalin,

jei mėgindavo kalbinti mane.

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas