Kennethas Charlesas Marionas Rexrothas (1905–1982) – Kalifornijos poetas, vertėjas ir eseistas, laikomas poetinio judėjimo „San Fransisko renesansas“ pradininku, daugelis kritikų jį priskiria ir prie bytnikų poetų, o „Times Magazine“ netgi praminė visų bytnikų tėvu, nors pačiam K. Ch. M. Rexrothui ši asociacija niekada nebuvo priimtina. Poeto kūryboje susitinka saulėtas vakarinės JAV pakrantės nuobodulys, antikinė filosofija ir Tolimųjų Rytų mistika.

 

„Tą valandą regėjau“

 

I

 

Tą valandą regėjau

Ištįsusias baltas ir švytinčias gerkles kalnų,

    Jų veidai atgręžti

        Į mėnulį.

 

II

 

Akimirksnio briaunos

    sutrupintoj prizmėje

    įkalina šmėklas

    mirgančių kalnų,

    jie kadaise buvo gėla,

    sopulys

    atsispindi ledo

    veidrodyje.

 

 

„Kai švelnaus gūsio pirštai“

 

Kai švelnaus gūsio pirštai

    aplinkui tavo veidą dėlioja

    sruogų ir lapijos ornamentą,

    lėkštas mūsų pokalbis

    užgauna obertonus, virpančius

    nebūties atspalviuos,

    pasroviui būrys darbininkų,

    neįprastai išsekęs,

    gaudo menkas žuveles,

    virtinė rudų ančiukų

    šokčioja vandens paviršiumi

    tarsi šoviniai, spraudžiami

    į kulkosvaidį.

Bemat pakilsime,

    neištarę nė žodžio,

    ir, suspaudę vienas kito virpančias rankas,

    žengsime keliu, kuriuo atėjome.

 

 

„Spingsinti naktis įtraukia“

 

Spingsinti naktis įtraukia

    paukščio naktininko klyksmą

    ir, surikiavusi savo apnuogintus fasadus,

    laukia

 

praplaukiančios jachtos žibintai

    akimirkai pakimba tavo sruogose

    ir juodųjų tuopų šešėliai plūduriuoja

    tarsi lentos vandeny,

    krištolinis pajūrio vėjelis

    lengvai myluoja

    vos atsiduodamas ligoninių kvapu

 

vėsiomis aistros tolybėmis

    didžiulės kalvos tyliai šliuožia į bangas

 

Stanislovas Žvirgždas. „Triptikas“, 1980

 

„Nepamenu daugybės“

 

Nepamenu daugybės

    mūsų bučinių,

bet negaliu pamiršti žalsvos

    blykstės – ją krentanti žvaigždė

paliko tavo drebančiuos vokuos.

 

 

„Kažkas pralošė nesaugias rungtynes“

 

Kažkas pralošė nesaugias rungtynes –

    maumedžių giraitėje –

    tyli kiaulių banda

    stebi stypstančias liepsnas

    susiliejant su saulėlydžiu.

 

Vidunaktis, laužas užgesęs,

    siauri pilkšvų dūmų kaspinai –

    tarsi laidotuvių valtys – klaidžioja

    tarp raisto jonvabalių.

 

Šiąnakt gerai nemiegosiu,

    o rytoj

    bus jau trys dienos,

    kai negirdėjau tavojo balso.

 

 

„Nūnai visa pradingo“

 

Nūnai visa pradingo...

    tas aistros ir sopulio mėnuo,

    sulaukęs

    meteorų spiečiaus vėlyvą rugpjūtį,

    o rugsėjis – tai amžina

    vienatvė,

    spalis ir pusė lapkričio pilni

    sprunkančių šešėlių;

šiandien fontanas aikštėje

    trykšteli ir dingsta

    migloje, kuri šliaužia

    pro mano langus,

    nukritę lapai

    nebečeža po praeivių kojomis,

    tik ankstyvą rytmetį

    po batais gurgžda sniegas ir įniršis –

    jie sutrupa patylomis

    į daugybę gabalėlių.

 

 

„Įsižiebs blyški šviesa“

 

I

 

Įsižiebs blyški šviesa

    prasivers perėja menkų vakarių gūsių – dvelkiančių

    tarp rožės ir levandos vertikalių – mieste

    kur neramios sielos būriuojasi

    pilnutėlėse tramvajų platformose

 

Mintis blaškosi lyg dūmas, perskrostas migruojančių žąsų.

 

II

 

Pasitrauksiu ten

 

kur vieniši paukščiai

 

vanagai ir garniai

 

tykios pelėdos

nuščiūva tamsių kalnų ežerėlių

tylumoje

 

kur pelkės nuolat skendi prietemoj

mane išsekino

procesija

veidų išnyrančių iš gotikinių kriptų

tu suprasi

juk pažįsti

pilkšvų girynų

atspindį

jis pakrinka sidabro raibuliais

šie skleidžias

kai mąsli balta gervė

į vandenis merkia plonytę koją.

 

 

„Et pour eux seuls, les paradis chantent encore“

 

Miglos plūsta nuo Acherono,

    sunkiai besibraudamos pro apsemtus sodus,

    jos stropiai smelkiasi pro rudenio gėlynus

    ir dulkėtus rododendrus.

 

Kapsi, kapsi, kapsi rūko lašeliai

    nuo gležnos, bekraujės lapijos, ir plaka

    sparnai mirties paliegusių sparnuočių,

    kurie per amžius seka beversmę ir bežiotę upę,

    muša lėtą monotonišką sopulio ritmą –

    matmenį manųjų amžinybių.

 

 

Kitam

 

Prisėskime prie plataus lango,

    pro jį matyti tikmedžio balkonas,

    pilko lietaus šuoruose suplasnos karveliai,

    o tu pusbalsiu skaitysi

    gležnas dviprasmybes,

    kurias kadais pasakė mirę kinai.

 

Ir tada

    papasakosiu tau legendą apie žavingą beprotybę,

    apie kurtizanę, įtikėjusią,

    kad tai jos veidą, šnairuojant jam per petį,

    Li Po išvydo apsemtuose melduos.

 

 

Misisipė

 

Rudens rytas

Ašarų pamėklės

    srūva palei

    prarastas, paklydusias upes, kur vienišieji

    paslėpė savo išdidžias raudas,

    pamėklės srūva pro gedintį kraštą,

    kol galop atranda motiną upę –

Miglos, tvyrančios virš josios veido,

    trokšta užmaršties amžinoj tėkmėje,

    jos nusigrįžo, atsisakiusios

    prasmės pasaulio,

Jos sėlina nutilusio kanjono link, tiesdamos

    laibus pirštus prie susigūžusio lapino,

    ir smaugia arfininkes,

    grojančias kriokliu.

 

 

Sena gatvė

 

Man regis, šie namai – tai dinozaurų,

    mamutų ir kitų seniai pragaišusių

    milžinų vaiduokliai, vienišomis

    naktimis atgyjantys

    senaisiais pavidalais.

    Matau, kaip jie pėdina ir slenka priešais

    skindamiesi kelią,

    man einant pro šalį, jie vis prisiliečia

    apnikti gluminančios baimės,

    tada grėsmingai krypuodami

    netikėtai užspeičia mane.

 

 

Be pavadinimo

 

Man penkiasdešimt dveji.

Anksčiau tikėjausi vieną dieną

Tapsiąs sėkmingu turčiumi.

Nors ir esu nusisekęs,

Visgi tesu valkata.

Niekas man nepasiūlė

Kataloguoti privačių meno

Kolekcijų. Niekas neplukdė

Manęs savo jachtoje.

Tik sykį neaiški

Milijonierė pasikvietė

Vakarienės. Ir mudu nuo pat

Pradžių vienas kito neapkentėm.

Visados gyvenau tvarkingai.

Vis dėlto geriausiai sutariu

Su bastūnais, pedikais, kekšėm ir narkūšomis.

Mane bematant suvimdo, kai

Žmonės cituoja Cleanthą Brooksą.

Jau senokai neskaičiau

Henry’o Jameso. Jei žmona

Netektų darbo, kažin, ar išmaitintume

Vaikus iš mano pinigų.

Jau nebegrįšiu į Ekso

Miestelį Provanse. Prasidėjus dar vienai

Didžiajai depresijai, šeima jau

Antrą savaitę sulauktų pašalpų. Kas čia

Per šlovė? Visgi aš niekad nerašiau

Laiškų motinai kaip

Baudelaire’as; D. H. Lawrence’as

Su vaikais taip gerai nesutarė

Kaip aš; pernelyg

Rimtai į save žiūriu, nors

Ne taip siaubingai kaip Goethe;

Niekad nedulkinau kunigaikštyčių

Ir nesigyriau apie tai savo rašliavose;

Regis, visai neturiu jokių

Didelių ydų; užtat esu

Be galo barningas. Mano

Dukterims teks užaugti

Tenkinantis paprastais dalykais.

Būtų smagu šeimyną

Vasarai nusivežti į

Europą, bet veikiausiai geriau

Jau netapti turčiumi.

 

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas