× Dovilė Zelčiūtė
*
Vienas prieš kitą
galbūt paskutinėmis šviesiomis dienomis
susitikome atsargiam pasikalbėjimui įsižiūrėjimui
dilgsi pasaulio smėlis mūsų kalboj:
žinai, tiek daug ieškojau
liūdėjau džiaugiausi buvau
prie pat krašto
dar žingsnis – ir laukė bedugnė
balsas sulaikė: luktelėk
būsite
vienas prieš kitą
atsikvėpsite bent trumpam
palengvės
ir atpažinsite –
mano
*
Noriu būti
šviesiau nei balta
noriu – labiau nei juoda
tavo vardo raidės iškaltos
viltis
pažadėta paguoda
akmuo toje gatvėj prie vartų
įsibuvęs nepastebėtas
šimtą kartų tūkstantį kartų
kai sugrįši pavargęs lėtas
rašomasis stalas ir knygos
pieštukai parkeriai plunksnos
šviesa užliejusi tykiai
tavo žvilgsnį
amžiną sunkų
Juozo Budraičio nuotr.
*
Aš pervesiu tiltu tave
nuo vaikystės lig šiandien
upės srovė nuplukdys
aštuoniolika metų
trečio aukšto balkonas
tėčio žvilgsnis į Nemuną
mama siuva suknelę
skambinu Černį
ką sesuo? ji su knygom
pasaulis man nepasiekiamas
pasaulis man neįmanomas
o gyvenimas – teatras
dar nežinau kas ištiks skambinu vėją
mirties veidas tik dramose
bet jau bijau netekti
nebeliks artimųjų
ugnis perkeis kūnus į liūdesio skalsą
atrodys – nesu
atrodys – sulėtintai žūnu
bet upė kur žybsi po tiltu
bus maloninga
bet upė kur žybsi
atplukdys tavo balsą
*
Neramu
bet kiekvienam judesy
Tavo balsas
tėtis mama
visa, kas saugojo, –
vėjas
mylimojo ranka
kai nubraukdavo plaukus
krentančius man ant kaktos
lietaus lašus
švelniai nužerdavo
visados atsimink:
mes drauge
netgi tada
kai labai neramu
kai jau tuoj
regis tuoj
kažkas atsitiks
Juozo Budraičio nuotr.
*
Kai pareisi namo –
žmogui reikia pareiti
sėdėsi tamsoj
su paltu
su Beketu
su visu savo gyvenimu
nudrėkstas teatro
išdalintas suplėšytas
į skutelius atiduotas
raudosim atpažinę save
išvengę mirtino smūgio
banano sviestos žievės
žiūrovai dalyviai pusdalyviai
akistatoje su – – –
kai pareisi
pasaulis atsitrauks
nebe toks asmeniškas nebe toks
neįmanomas
reikia išbūti
iki aušros kol šviesa
nuslinks knygų lentyna
pasilies maloningai ant stalo
grybštelės veidą kol sinkopėmis
išskiemenuos
laikas keltis
Juozo Budraičio nuotr.
*
Švelnus mano sielvarte
naivus nepagydomas
avinėli
trepsintis po žolynus
kas tave pasišauks
kur namai? aitrų vakarą
kaip visuomet neramu
turėčiau priglausti raminti
nieko tokio, sakau,
tegu skauda
turi skaudėti nes gyvas
ir šviesiausias žemėj esi
tuomet
kai jau temsta