„Poetinio Druskininkų rudens“ laureatai

 

 

Nepripratau

Šiandien ligoninėje mane ištinka viena mano gyvenimo diena.
Šiandien ligoninėje aš suprantu, kad kasdien ligoninėje vyksta
Blogiausia diena kažkieno gyvenime,
Geriausia diena kažkieno gyvenime,
Pirmoji diena kažkieno gyvenime,
Paskutinioji diena kažkieno gyvenime.
Šiandien ligoninėje aš suskaičiuoju, kad iš komos atsigaunu tryliktą kartą. Jau galėčiau prie to priprasti. Kitą vertus, per visą savo gyvenimą rytais esu pabudęs apie aštuonis tūkstančius kartų ir vis tiek prie to nepriprantu.
Šiandien ligoninėje aš prisimenu, kad kažkur girdėjau, jog atlikėjai, menininkai ir sportininkai kartais aplanko savo gerbėjus, išgirdę šių hospitalizavimo istoriją. Įsivaizdavau tą situaciją, kai aš pabundu, o ant lovos krašto sėdi Umberto Eco. Suprasčiau, kad man visiškai pyzdec.
Šiandien ligoninėje mano endokrinologas rėkia ant kito paciento, baubia, kad arba šis mes rūkyti, arba jam nupjaus kojas. Nupjaus kojas ne dėl nepaklusnumo, o dėl to, kad arterijos užsikimš ir kojos gangrenuos.
Mano endokrinologas man patinka. Mes pasikalbame. Jis man sako, kad yra vienas žmogus, kuriam tikimybė mane nužudyti yra septynis kartus didesnė negu visiems kitiems. Tas žmogus tai aš pats. Jam atsakau, kad išvengsiu pavojaus, jei nužudysiu jį pirmas.
Mano endokrinologas sako, kad aš ir devyni mano draugai – keturi iš mūsų susirgs vėžiu. Sakau jam, kad man vienodai, aš atsikratysiu draugų. Jis man sako, kad tokiu atveju, pats vienas susirgsiu keturiais vėžiais. Kelioms sekundėms patikiu jo žodžiais.
Mano endokrinologas klausia, ką daryčiau sužinojęs, kad gyvensiu pusmetį? Aš reaguočiau į tai kaip į visus kitus terminus ir deadline’us – penkis mėnesius malčiau šūdą, o ties šeštuoju pasibaisėčiau savimi.
Mano endokrinologą paliko dvi žmonos. Jis sako, kad skepsis ir sepsis skiriasi tik viena raide. Jis sako, kad meilė praeina. Tik herpis amžinas.
Šiandien ligoninėje mano endokrinologas mane užkniso. Aš norėjau sau pigaus pozityvo – atsisukau į jį ir paklausiau: „Ar tu į ką nors tiki? Ar tu kuo nors džiaugiesi? Ar tu turi kokią nors viltį? Ar tu jautiesi už ką nors dėkingas? Ar tu ką nors myli?“
Žmogus, kurį paliko dvi žmonos, kuris matė pakankamai daug šūdo pasakė: „Žinai, man atrodo, kad myliu ir tikiu, bet būtų lengviau, jei to nedaryčiau.“
„Ir dar jaučiuosi visai dėkingas už tai, kad mūsų kūnai neveikia taip, kad miegodami apsišiktume.“