Julija Cimafejeva (g. 1982) – baltarusių poetė, vertėja, viena iš literatūrinio internetinio vertimų žurnalo „ПрайдзіСвет“ (prajdzisvet.org) įkūrėjų. Dviejų poezijos knygų autorė – „Klaidų knyga“ (2014) ir „Cirkas“ (2016). Literatūrinių festivalių Lietuvoje, Ukrainoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje dalyvė. 2018 m. Liubline išleista jos poezijos rinktinė lenkų kalba (vertė Bohdanas Zadura).

 

Alhierdo Bacharevičiaus nuotrauka

 

Daržininkės metas

 

Paverčiu savo butą

lauku.

Puodynes,

žemę,

sėklą perku.

Indais spalvotais

baltas palanges

nukraustau.

 

Ir viens, ir du, ir trys.

 

Laistau ir kviečiu.

Laukiu,

kol kelsis

daigeliai,

mano kasdien šaukiami.

 

Ir viens, ir du, ir tys.

 

Regiu,

kaip stiebias

kūneliai balti

iš žirnelių mažyčių,

kaip šaukia nebyliai

apšviesti ir nuogi,

kaip ima sūpuotis

savo plastikiniuose

lopšiuose, ima augti

dienos ir nakties ritmu.

 

Ir viens, ir du, ir tys.

 

Stebiu,

kaip graibsto orą

žali jų pirštukai,

ir nesinori iš dulkėtų lentynų

knygų skaityti,

kartu nesinori rankiot

sudžiūvusių žodžių lapelių,

atplėštų visam laikui

nuo stiebo, atskirtų

nuo šaknies apmirusios.

 

Ir pati aš medėju,

ūmai suvokusi,

jog menkam daigely

petražolės

daugiau yra jėgos ir teisybės

nei visuose mano

žmogiškuose žodžiuose.

 

Ir viens, ir du, ir tys.

 

 

/ / /

 

Į žolės lapą

įsipjoviau pirštą.

Skauda rašyti.

 

 

1986

 

Negalėjom jūsų drauge pasiimti,

namai mūs bekojai.

Negalėjom jūsų užsiverst sau ant nugaros ir parsinešti,

šviežiai suarti daržai.

Kapeliai, mes neįstengėm

su šaknimis iškast jūsų kryžių

ir persodinti švarion dirvon.

 

Obelų sodai,

užmerkę baltus rožinius vokus,

jūs nutilot su viltim laukdami mūsų sugrįžtant

ir kai ceziu apvaisinti

raudonai nunoko jūsų vaisiakūniai,

tik sulaukėjusios ir alkanos katės

auštant sugrįžo,

tačiau jūsų obuolių jos vis viena neėdė.

 

Obuoliai krito ir puvo, kryžiai

džiūvo be ašarų mūsų,

daržai pasiklydo piktžolių tankmėje

ir nutilo.

 

O mūs namai seno,

iš liūdesio pametė protą ir atmintį.

Svetimi žmonės išrovė grindlentes su visomis vinimis,

nukabino nuo sienų dulkinus kilimus su povais,

sukrovė ir išnešė visus mūsų liguistus pokalbius,

liguistus pokalbius, kurių nieks nepajėgė išgydyti,

pokalbius, apie savo liguistumą tylėjusius.

Pokalbius, be kurių mūsų namai

liovėsi buvę namais.

 

...kai po daugelio metų

viešėjom,

tik kapinių kryžiai

pamojavo mums senų rankšluosčių

siuvinėtom draiskanom.

 

Nei namai, nei daržai, nei obelys

mūsų nebepripažino.

Kad ir kaip meldė

gerieji mūs protėviai

iš savo ką tik sutvarkytų kapų,

nei namai, nei daržai, nei obelys

mums niekad nebedovanojo.

 

 

Seneliui

 

Renku it vasaros derlių

aštrius geluonių daigelius

iš tavo liesų šiurkščių skruostų

ir dedu

tarsi juodus brūkšnelius

tau ant delno.

 

Seniokiški skruostai

netinsta

ir jau nebeniežti nuo skausmo

bičių-samurajų

dosniai tau dovanoto.

Po kojomis gulinčius

gauruotus jų kūnus

paskui surinksim į semtuvėlį.

 

O dabar

mes užsiėmę kitkuo

dabar mes linksmai

tarsi atrakcione

sukame

aliuminio medsukio

rankenėlę.

 

Ir nieks mūsų nepavys

nesustabdys niekas –

greičiau! Griebdamiesi

už laibų savų narvelių virbų

skrieja ratu ir dunda

kampuoti koriai

bejėgiškai ir saldžiai teka

pro apvalią metalinio šarvo skylutę

pirmas šiųmetis medus.

 

Kai mums pabosta, tu

tykiai stebėjęs

šį triukšmingą sąmyšį

sėdies ant suolo pats ir

patenkintas suki

rankenėlę

įšildytą vaikiška šiluma.

 

Suki, kol baigias medus.

Kol nulaša nuo korių

Paskutinis lašas.

Kol nusileidžia saulė.

Kol nutirpsta ranka.

Kol pats pakyli dangun

vakarine bite.

 

 

/ / /

 

Žvėrys, kuriuos aš mylėjau,

paliko pėdsakus

plonoje

mano atminties odoje.

Ne dantų,

bet seilės rūgščios,

draugystės be taisyklių.

 

Žvėrys,

bučiavę man veidą.

Žvėrys,

tapšnoję ir grybščioję

nagais mano skruostus,

žvelgdami į akis

mėgino

juodomis

lėliukių kiaurymėmis

išragauti

vaikiškam veide

palietą švelnumą,

mėgino

nuliežti liežuviais

vaikiškos užuojautos druską.

 

Žvėrims, kuriuos aš mylėjau,

niekada nesukaks trisdešimt.

Savo atminty palaidojau

jų kaulelius ir lojimą,

aitrų kvapą nasrų

ir dvi eiles baltų spenelių

tarp viršun pakeltų letenų.

 

Ir pati aš

esu palaidota

gyva mergaite

kaži kur užkastose,

galvose jų,

kaži kieno suėstose,

galvose, aš ir pati

suėsta.

 

Žvėrys, kuriuos mylėjau,

aš vis dar užuodžiu

jūsų seilių kvapą

ant pasenusių savo rankų.

 

 

Auka

 

Pienu užbalintame

kibiro ciferblate –

vasaros pusiaudienis

ranka juda ant kuolo

graibo dugne

karštą bulvių minkštimą

minkomą į gelsvą košę

juodmargei mergaitei

užsimoja nukrėsti

tirštas sekundes žolėn

 

Vaikysėje vasara ilga juk, teisybė?

 

paauglystėje

kiauras atostogas prižiūrėjau

telyčią šėriau ją dukart per dieną

vedžiojau namo iš ganyklos

mylėjau glosčiau vaikiau

muses šnabždėjau

plaukuoton ausin

 

Mūsų vidūs tušti, ar pripildyti?

 

telyčia buvo dėkinga 

man ir kibirui

šuoliavo aplink surūdijusį kuolą

kilnodama murzinus kelius

uodega mojo it linksmas šuva

šūkavo liežuvinga

savo juodmarge kalba

augo

 

kai grįžau iš ganyklos

užnugary leidosi saulė

ir ant asfalto mačiau

kyšančias savo mažas

krūtis

 

paskutinėm rugpjūčio dienom

tėvai nusprendė

telyčią priduoti nes dirbo

praeitais metais ir užpraeitais kam jiems

ūkyje dvi karvės

pinigus už telyčios kūną

dovanojo man

už juos nusipirkau gitarą

ir iki žiemos išmokau penkis akordus

 

Baltas sniegas, pilkas ledas.

 

iš tiesų mūsų vidūs tušti

nervai įtempti nuo galvos iki pėdų

smūgis vaikiška negrabia ranka

ir tą pačią sekundę garsas pradingsta

 

iš tiesų mūsų vidūs pripildyti

šilto pieno jausmu

telyčaitės kailiu

šiurkščiu liežuviu nulaižančiu

apvalų kibiro metalą

 

gitara buvo mano laisvė

iš pradžių

liečiu

o paskui

tapo nebereikalinga

 

 

Iš baltarusių kalbos vertė Jurgita Jasponytė