Kai miega proza, kai rąžos eilės
Molio kvapas
dar
į namus vedantis
nosies tiesumas
ar girdi
kaip godžiai
čepsi burna
kramto
pamestą obuolį
mūsų vienatvės
nemanau
kad skanu
tuštumoj
ant apirusių laiptų
loja margas
šuva
nemanau
kad saldu
kai nesprunka
į žydinčias
liūdesio obelis
katės
Kai kinta gyvenimai, kai nuotaikos keičiasi
I.
Rimsta vėjas
vėl į kambarį
liesas
įsirita lapo skeletas
mes be durų
darbščių
kaip be žalvario
rankenų stygiaus
vieni
nesvarbu
kur link lekia
suplėšytos nuotaikos
basos skiautelės
pagaliau
mes lengvi
artimi
ir tikri
II.
Ant ilgų
ir siaurų
neobliuotų lentelių
suoliuko
ant trumpos praeities
kaip plačios ateities
sąvartyno
taupiai ganom žodžius
paaukoję
tikėjimo klastą
be meilės
dieną tampam
rišliuoju melu
naktį kelkraštį
stumiančia juosta
III.
Rimsta vėjas
tikiu
mūs išlaisvintą mintį
gydo neteisto
melo buvimas
o kaip tu
šnaresį netekčių
ir vilčių
neištirto ošimo fone
dar tiki
kad
į užmirštą pabaigą
grįžta buvusios pradžios
kad
paukščiai suka lizdus
bet
nesiruošia juos
kiaušinėlių perėti
Flower power
Byra
nuoskaudos tinkas
nuo
gėlėtojo namo fasado
merkias langas
irzliai
vakaro prieblandoj
cypia sklendės
geležtė
uždari
ne visi
tik kaskart
mumyse
vis mažiau
tos švarios
atminties
kai mes
patys
vos ne vos
atviri
kai mūsų
istorijas vagia
ir perrašo
prekijų partijos
Vidus / kai rytas maudos kavoje
I.
Pagaliau
du syk
užplikyta kava
saldainis ištižęs
ant stalo
geriu tamsą
su pasiutusia
oro tvanka
nekliudau
ryto sapnui
pabusti
II.
Pagaliau
vieną kart
užkalbėta diena
tušinukas
nuriedėjęs nuo lapo
vagiu raidę
su įtūžusia
virsmo gaiva
nekliudau
savo nakčiai
meluoti
Beje, jei kartais norėtum žinoti
Šitas kelias
nebėga atgal
jis gyvena
prietemoj
didelio miško
ana va
ar matai
virš jo šakų
nerangus debesis
lyg mūs dienos
kaip nukirptos
avino vilnos
ritas pavėjui
kaip manai
kur link nusiris
nešukuotos
su prakaito priemaišom
tarsi senstantis dievas
savo nykstančiam
poilsio rojuj
kaip manai
iš akių matau
ne ži nai
ir gerai
negi būtina
viską žinoti
II.
Gal verčiau
man parodyk rankas
skausmo gelmę
mėlynės akis
dar nepabaigtus darbus
gali pasilikti
taip žinau
mūs
neglostys ruduo
ir iš žiemos
emigravusi vasara
tik dalis
iš tavęs
pavogtos žalumos
kuri priverčia
skrendantį paukštį
sukrusti
kai mes
brangūs
suraukę kaktas
klaikiai
bijom iššauti
kad gimęs garsas
nepažadintų
snaudžiančios
sielos