Gintarės Grigėnaitės nuotrauka.
pradžia
vieną saulėtą popietę, kai ji grįžo iš pamiškės
žirklėmis prisikarpiusi čiobrelių,
prisiminė –
jo atodūsiai būdavo tamsūs
lyg gatvės purvo sąnašos po audros,
jo skiemenys – išbrinkę kaip duona vandeny;
jis myždavo į stiklainius ir
tik kartą rašė
m
y
l
i
u.
2.
kas geriau nei mirtis
purvinam
buities
orgazme
kas stipriau nei klasikinis lietus
sekmadienį
po mišių
– atsiųsk ką nors bjauraus
3.
jis seka paskui ją per tamsią bromą
jis sėdi prie antikvarinio stalo išsigandęs šiuolaikybės ir
ir galimybių
jis jau neatsimena jos balto veido
jis seka iš paskos kaip šuva
jis filmuoja jos nugarą mieste
koks absurdiškas ir toks tylus
tikras psichas pagalvoja ji
ir taip kasdien juostelė sukas
filmas
mūsų
tai
gyvenimas
iškritęs
išgeismų
balkono
4.
kol tarnaitės tau ravėjo daržus ir plovė indus
aš sugėriau
visą tavo gomuryje sprogstančių pasitenkinimo balsių
įkarštį
kol jos tau šluostė grindis ir puošė kalėdines eglutes
tu įkvėpei manęs ir uždusai atviram kosmose
sugriuvusios mūsų planetos ir žvaigždynai
5.
įsigėrė į trupančias sienas karantinas:
– nekvėpuok, gal apsikrėsi.
– kvėpuok ir gal patirsi katarsį.
(ji skrenda tiesiai į juodąją skylę,
jis keliauja į pragaro sodus,
ilgai ir nuobodžiai, kol patiria
ekstatinį džiaugsmą ir išsitaško
kaip kometa
20 cm pagaliukas)
6.
ir jis siuntė man savo tėvo knygų nuotraukas
sakė, kad (galbūt) kiekvienam mieste jis turėjo po
bibliotekininkę
STIPRUS LIETAUS GARSAS
MANO KRAUJYJE
tuomet gyveno, o jo balsas
kaip burbonas įsliuogė lėtai į nešvarią kriauklę
pilną ašakų
ir aš nebeklausiau nieko
tik pjausčiau svogūną, lupau jį po sluoksnį
vis iš naujo
ir naujo
ir naujo,
kol jis nustojo maitinti mane svajonėmis
ir miesto betono actas vėl pradėjo
tekėt man po batais
STIPRUS LIETAUS GARSAS
MANO ŽEMĖJE
pabaiga
pritvinkusiame rūkalų ir prakaito kambaryje
augalai tyliai (iš)kentėjo tavo monologus
dvi pasąmonės čia lyg vėjai be rodyklių ir krypčių
krito, tiško, draskės, kol galiausiai
pavirto antžmogiško skrydžio freskomis
netrūkčiok po savo sielos skafandru
nulašėjo akvarelėmis šešėliai mūsų
pasėdėsim dabar ant Krono kranto
su pilnais pilvais akmeninių sapnų
– ačiū, buvo linksma.