Edita Puskunigytė. Ordalijos L. D.

 Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Gintarės Grigėnaitės nuotrauka.

 

pradžia

vieną saulėtą popietę, kai ji grįžo iš pamiškės

žirklėmis prisikarpiusi čiobrelių,

prisiminė –

jo atodūsiai būdavo tamsūs

lyg gatvės purvo sąnašos po audros,

jo skiemenys – išbrinkę kaip duona vandeny;

jis myždavo į stiklainius ir

tik kartą rašė

m

y

l

i

u.

 

2.

kas geriau nei mirtis

purvinam

buities

orgazme

 

kas stipriau nei klasikinis lietus

sekmadienį

po mišių

 

– atsiųsk ką nors bjauraus

 

 

3.

jis seka paskui ją per tamsią bromą

jis sėdi prie antikvarinio stalo išsigandęs šiuolaikybės ir

ir galimybių

jis jau neatsimena jos balto veido

jis seka iš paskos kaip šuva

jis filmuoja jos nugarą mieste

koks absurdiškas ir toks tylus

tikras psichas pagalvoja ji

ir taip kasdien juostelė sukas

 

filmas

mūsų

tai

gyvenimas

iškritęs

išgeismų

balkono

 

4.

kol tarnaitės tau ravėjo daržus ir plovė indus

aš sugėriau

visą tavo gomuryje sprogstančių pasitenkinimo balsių

įkarštį

kol jos tau šluostė grindis ir puošė kalėdines eglutes

tu įkvėpei manęs ir uždusai atviram kosmose

 

sugriuvusios mūsų planetos ir žvaigždynai

 

 5.

įsigėrė į trupančias sienas karantinas:

 

– nekvėpuok, gal apsikrėsi.

– kvėpuok ir gal patirsi katarsį.

 

(ji skrenda tiesiai į juodąją skylę,

jis keliauja į pragaro sodus,

ilgai ir nuobodžiai, kol patiria

ekstatinį džiaugsmą ir išsitaško

kaip kometa

20 cm pagaliukas)

 

6.

ir jis siuntė man savo tėvo knygų nuotraukas

sakė, kad (galbūt) kiekvienam mieste jis turėjo po

bibliotekininkę

STIPRUS LIETAUS GARSAS

MANO KRAUJYJE

tuomet gyveno, o jo balsas

kaip burbonas įsliuogė lėtai į nešvarią kriauklę

pilną ašakų

ir aš nebeklausiau nieko

tik pjausčiau svogūną, lupau jį po sluoksnį

vis iš naujo

ir naujo

ir naujo,

kol jis nustojo maitinti mane svajonėmis

ir miesto betono actas vėl pradėjo

tekėt man po batais

STIPRUS LIETAUS GARSAS

MANO ŽEMĖJE

 

pabaiga

pritvinkusiame rūkalų ir prakaito kambaryje

augalai tyliai (iš)kentėjo tavo monologus

 

dvi pasąmonės čia lyg vėjai be rodyklių ir krypčių

krito, tiško, draskės, kol galiausiai

pavirto antžmogiško skrydžio freskomis

 

netrūkčiok po savo sielos skafandru

 

nulašėjo akvarelėmis šešėliai mūsų

pasėdėsim dabar ant Krono kranto

su pilnais pilvais akmeninių sapnų

 

– ačiū, buvo linksma.