Ugnės Žilytės piešinys

 

muzika

 

fa diezų daugiau nei tiršta

   smuiko raktas rakina viršų

pianistui nupūva pirštai

   uždėti ant juodų klavišų

 

bet merginų suknelės baltos

   o vaikinai lyg alebardos

ir ši salė – beribės valdos

   ir joje – dirigento kardas

 

skamba muzika jos neklausom

   nes užmigom prieš šimtą metų

ji dabar mums visų tyliausia

   ji mums reversai ant monetų

 

salėj sklinda tamsa ir splinas

   pianistas koncertą baigia

tyla arfa ir tamburinas

   bet ko tu čia? kodėl čia? vaike!

 

 

knygelė

 

kitoje antracito pusėj

   mes ieškojome ką pavalgyt

ir atrodė kad jei nubusim

   bus nelengva nulipt nuo dalgio

 

ir drambliai viens po kito ėjo

   nešė šachą po padišacho

tiktai niekas mums nerūpėjo

   nes laiku neilgam apakom

 

dar ateina uvėrūs žmonės

   jų kalbos ligi šiol nemokam

mums saugu vien tik savo skoniuos

   sakom: štai! pagaliau! o tu kam?

 

toj šaly kur karalius nuogas

   ir princesė nuo žirnio kelias

mes vis renkame teksto uogas

   iš spalvotos vaikų knygelės

 

 

kičas

 

ak tos garbanos keliaspalvės

   ir tos akys tauraus agato

panašu kad vien kičas gelbės

   jis išbrauks mus iš karmos rato

 

tada būsim laisvi kaip kilpos

   ir panersim žvejoti perlų

na ir kam mums likimas ilgas

   jei jis nieko nenusipelno

 

kai degtukai kišenėj šlampa

   nes ilgai lietuje stovėjom

jei kas turi kuo tapti – tampa

   o jei ne – atitenka vėjui

 

ak tos garbanos dailiai smulkios

   po kuriom auskarai ir viskas

taip į smilkinius gula kulkos

   taip artėja mūs obeliskas

 

 

du metai

 

tik du metai ir keičias vaizdas

   jau kitaip gyveni jau kitas

nors seni atspindžiai dar vaiskūs

   kuriuose ir buvai matytas

 

iš ofortų išbluko dėmės

   liko baltas pirminis fonas

kuriame tų laikų indėnės

   tebekviečia fotografuotis

 

tie du metai kuriuos iškęsti

   tau padėjo septynios pūgos

dangūs krito žemyn po kąsnį

   jie visi dabar atvirukuos

 

ir vėlu jau kur nors pasukti

   kur esi ten toliau ir būsi

dar kiek jusi krūtinėj ugnį

   kol prieš du metus ją užpūsi

 

 

takas

 

ir yra toks dalykas – takas

   jį turėjo kažkas išrasti

juo dar nėjus – neatitekęs

   jo neradęs – ir neprarasi

 

bet daugybė žmonių juo eina

   jie tokie tarsi juos nušovė

galbūt tai yra tako kaina

   gal jis veda į tuščią šlovę

 

gal šlovė yra lenktas žodis

   kuriuo sviesto neatsipjausi

būtum raitas arba važiuotas

   nei ten gausi nei ubagausi

 

štai tas takas – pirštu parodau

   neužpūsk mano piršto vėjau

nors atrodė – paukščius telodau

   bet ilgai tam take stovėjau

 

 

portretas

 

kaži kur nenaudotuos plotuos

   atsitinka aštuonios spalvos

ir tave jos atranda rodos

   neišbūtum be jų pagalbos

 

neištrauktum laimingo burto

   neišlauktum trijų sekundžių

tarsi neštų tave iš buto

   septyni milijardai skruzdžių

 

tačiau spalvos jau atsirado

   jau esi išsamiai spalvotas

jas daguerre’as vamzdžiu dar bado

   kaži kur nenaudotuos plotuos

 

ir nežinom kokie mes buvom

   ir nežinome kuo pavirtom

bet eini kad kaip david bowie

   fotografijoje numirtum

 

 

laimė

 

aptikai užklijuotą voką

   neskubėjai išsyk atplėšti

ir atėjo kas piešt nemoka

   ir norėjo tave nupiešti

 

batiskafai atrado žuvį

   nepanašią į jokią kitą

pamatei būtent tą kur žiūri

   į tave dar nepamatytą

 

tu juk irgi lyg užklijuotas

   nežinia kas tave atplėštų

batiskafų metalas juodas

   gelmių žuvys lyg šuorai pleištų

 

ir yra užklijuoto pašto

   o jis niekad nebūna blogas

ir piešėjai po butą vaikšto

   liūdna tau? liūdesys – tik vokas

 

 

rožė

 

vienoje parduotuvėj miesto

   kur spalvoti pirkėjai ošia

jis nepirko sau jokio maisto

   nusipirko geltoną rožę

 

rožė buvo pradėjus vysti

   per ilgai niekam neprireikus

bet jos žiedlapiuose paklysti

   atsirado jėgų ir laiko

 

ir spalvoti pirkėjai ėjo

   su visais įmantriais maišeliais

na o jam nieko nereikėjo

   buvo aukštas gražus birželis

 

kuris viską mums užaugina

   rožių spalvai atranda vietą 

jis mylėjo savo merginą

   niekad niekieno nepastebėtą

 

 

žvakė

 

jei pasaulį staiga užkastum

   iš jo kristų visi kas esti

bet ir paprastas duonos kąsnis

   tai pasaulis ir mes tam kąsny

 

mes visur mes gyvenam marse

   mes metalai ir mineralai

mes sutilpom į bacho garsą

   visos dramos ar idealai

 

mumyse lygiai taip sutilpo

   kaip ugnis išsitenka žvakėj

ir nereikia čia teksto ilgo

   nes sekundė daugiau pasakė

 

mūsų žvakė šiek tiek jau svyla

   ten visi mes nors kuo vardu mes?

pažiūrėk kaip į dangų kyla

   mūsų sielos vanilės dūmais

 

 

vakaras

 

buvo vakaras temo spėriai

   ir naktis jau dabinos pradžiai

lyg laivai į kuriuos nespėjai

   kėlė inkarus kiemo medžiai

 

netolies kažkas skaitė proustą

   žvaigždės žiebės iš savo alkio

su draugu mudu valgėm druską

   nes nebuvo daugiau čia valgių

 

dar mintis apie loto žmoną

   ir kas naujo dabar sodomoj

su draugu mudu valgėm duoną

   mirksniui virtę vien tuo kas duonoj

 

ir didžiuliai stulpai praėjo

   išsinešę laiduos elektrą

su draugu mes ilgai sėdėjom

   buvo gera nes taip mums liepta

 

 

riksmas

 

žydai greitai visi ateikit

   nes mes turime valgių gausiai

mes gyvenam kukliai ir taikiai

   to kuklumo taikos ir gausit

 

sara latkių apsčiai prikepus

   chaimas gert šį bei tą paruošęs

o ir fidleriai mūsų gabūs

   o ir dukros mūs štai jau puošias

 

senas chackelis gal ateitų

   pažiūrėt kaip gyventi gera

mums pakaktų klarnetų fleitų

   yidish lid padainuotų sara

 

juk tai chanuka mūsų šventė

   ji tau švies jei kely paklydai

tad ateikite pagyventi

   tik ateikit. bet kur jūs? ŽYDAI!!!