Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
bandome taikytis
Kodėl, Ferdinandai, atrodo lyg mes nesutartume –
ginčijamės ir baramės? Ar kad drama mums atrodo
tauresnis žanras už komediją, turiu omeny
tą dieviškąją? Juk žanras ne taip svarbu,
svarbiau tikrovė ir kaip ją atliepiame. Jeigu ji mūsų
neglosto, nelengva ir mums išsaugoti glostymo įgūdžius.
Pats ne kartą sakei, kad pasaulį, ko gero, sutvėrė
ne Gerasis Dievulis, o Nelabasis Kirmis,
kad ir paslėptas švytinčiame debesyje po to.
Bet kam dėl to mums kaltinti vienas kitą?
Geriau pasiguoskime, tarkime gerą žodį
vienas kitam, pagirkime už ką nors, juo labiau
kad laiko dramoms per daug nebeturim, o ką
turime vienas be kito? Sakai – tau sunku sugalvoti,
už ką pagirti mane? Nelengva ir man, bet štai:
giriu, kad esi betarpiškas, nuolat sakai, kas ant seilės,
bet nesispjaudai, bent jau ne visada,
ir pašnekovas neblogas. Ką čia dar?..
ketiname imtis kūrybos
Niekas, Ferdinandai, iš mūsų nelaukia
kokios nors kūrybos, nejaugi pats nematai?
O ir ką galėtume kurti? Židinį iš tų prikeverzotų lapų?
Degančio popieriaus kvapas kažkoks netikras,
nemalonus, ir pelenai neišvaizdūs, neekologiški,
ir šilumos ne kažkiek. Sakai, kad galime dar
primarginti popierių, perkelti ženklus į skaitmeną,
o atliekas utilizuoti? Galime, bet kokiu tikslu?
Kad kas nors iš tų žodžių dėlionių išgliaudytų prasmę
ir pasakytų: tie du, Ferdinandas ir Kitas, turbūt
ne iš kelmo spirti? O jeigu nepasakytų?
Arba pasakytų: tai niektauzos, teršiantys viešąją erdvę?
Juk žmonės įvairūs. Verčiau gal bandykime kurti savo dienas,
nuo ryto lig vakaro kantriai estetiškai rėminti laiką?
Klausi – ar tam pakankamai rastume medžiagos
ir meninių priemonių jai apdoroti,
kai sėdime pamiškėje prie nekūrenamo židinio
įsmeigę žibančias akutes į tuštumą?
Geras klausimas.
tiksliname biografijas
Veltui čia, Ferdinandai, bandai išsisukti kartodamas
tartum užstrigęs vinilas: ne aš, ne aš,
kai tam prieštaraujančių įrašų pilnos duombazės,
jau nekalbant apie archyvus, lankomus detektyvų.
Tai kas tada – aš? Gerai, tebūsiu tas Kitas.
Tikiuosi, tai neužtrauks baudžiamosios atsakomybės.
Nors detektyvo vietoje
ataskaitoje rašyčiau, kad, regis, pasikeitė „aš“
susitapatinimų tinklelis, o priežastys – hipotetinės:
galbūt pasislinko Eroso koordinatės,
ir pasekmės pametė priežastis, įskaitant tas hipotetines,
ir savo pačių akyse netekome andai regėto žavesio.
Klausi – ko galime imtis?
Siūlau elgtis lyg nieko nebūtų įvykę.
Taip sakant, daugiau pozityvo,
jei nieko nebepakeisi.
svarstome – kas toliau?
Ar iš tiesų, Ferdinandai, jau surašei testamentą
ir valią išreiškei būti kremuotas? Deja, nemanau,
jog teisingai pasielgei. Žinoma, mes nežinome,
kaip ten kas, bet jei iš tikrųjų
teks prisikelti su šiuo sukriošusiu kūnu,
kuo tvirtindavai tikįs per mišias,
kaip jį tada susirinksi? Sakai, kad kūnas –
lygiai toks pat vaizdinys, kaip ir visa kita,
tad pats susirinks ir sušvis astralo šviesa, ir galės
būti teisiamas, o kai paklius į pragarą (juk suprantame –
niekur kitur tavęs nepaskirs), nebedegsi ugny,
nes jau būsi sudegęs? Gal ir gudri strategija.
Bet nežinome, kaip ten kas. Sovijaus tėvas
sakė gerai išmiegojęs ugny, jam viskas gerai, bet aš
dar pagalvosiu, palauksiu daugiau pasiūlymų.
išpažįstame tikėjimus
Sakai, Ferdinandai, kad aš agnostikas? Gal ir gãli
taip pasirodyti žvelgiant į oponentą
iš religijų perspektyvos, bet išvados būtų skubotos.
Ne kartą klausei, ar Dievas yra, ir aš visada
atsakydavau: taip. Balsai sustiprėdavo, kai imdavomės
svarstyti, koks Jis ir kaip Jis galėtų būti. Tada prireikdavo
to atramos taško, į kurį atsispyrę pajudintume surizgusių
religinių vaizdinių bei idėjų kamuolį, o kaip žinai, atrama –
tai tikėjimas tavo, taškas ne žemėj, o išorės erdvėje,
panašus į tą, Archimedo klastingai prašytą. Žinau,
tuoj imsi ginčytis, cituot išminčius bei pranašus,
bet nurimk – jų visų vaizdiniai ir idėjos teisingos,
kasdieninių poreikių padiktuotos, politiškai motyvuotos,
praregėjimais apkaišytos, ekstazėm purslotos,
dėl visų jų gyventa, mylėta, nekęsta, marintasi, žūta,
jos visos sudaro tą švytintį Sofijos debesį,
atspindimą sąmonių, visos yra tas Dievas, bet vardo jo
tau, Ferdinandai, aš negaliu atskleisti – nesi pašvęstas,
tiktai užsiminsiu: P-----A. Sakai, jau dabar aš –
stabmeldys ir eretikas, tremiantis Dievą į vaizdinius?
Nereikia skubotų išvadų. Pažvelki į kosmogonijas
ir išvysi jose apvaisinimo pėdsakų – tai paslaptinga kuoka
vožia į stingulį, tai koks lašas nutykšta
nežinia iš ko nei į ką, nei kodėl. Mūsų pasaulis
žmogiškas nuo pat pradžios. Koks Freudas?
Ką čia tauški? Atsimerk, pažvelk tyromis akimis
į atplūstantį grožį, ne tvanas tai. Atspindžių
tai pavasario potvynis.
svarstome apie gėrį ir blogį
Sakai, Ferdinandai, tau viskas aišku –
čia šviesa, gyvybė, dvasia, o ten tamsa, mirtis, nuodėmė,
kaip sakoma, sukurta Ahrimano? Viskas taip,
bet ne viskas aišku. Jei jį paminėjome – taip,
jis sutvėrė pasaulį drauge su savo geruoju broliu,
kurio nė nepažinojo, panašiai kaip kiti demiurgai,
tačiau ar galime teigti, kad mūsų pasaulis blogas
su visa ta savo šviesa, gyvybe ir dvasios vėjų rože?
Na, gal ne toks jau tobulas – čia pakanka tamsos,
mirties ir kitokios entropijos, kuri lyg „ne ta“
pinigo pusė mums kartais nepageidaujamai iškrenta,
bet jei būtų kitaip, ar mudu štai čia ir dabar plepėtume?
Klausimas tik – ar tas nepažįstamas brolis pirmesnis,
svarbesnis arba amžinesnis? Nors lyg ir žinome,
kas ir kaip, bet gėris ir blogis atrodo lyg būtų tapęs
tuščiavidurėm sąvokom, į kurias kas tik nori
gali kimšti ką nori, jog tai viso labo tartum
daiktavardžiais virtę būdvardžiai, pažyminiai
kimšėjui mielų dalykų? O jei mintimis
mėginsim laike-erdvėje aprėpti daugiau visuomenių
su jų kamšalais, susivokti bus dar kebliau...
Veikiausiai nelaikšių sielų
iš kūnų išlaisvinta buvo daugiau dėl žemiškų turtų
nei dėl jų neteisingo tikėjimo, nors visada tikrąsias
paskatas ir pateisinimus dengia kokios nors skraistės,
o kraujas plūsta vienodai dėsningai ir gausiai.
Klausi – o meilė? Taip, ji čia visada ir visokia.
bandome filosofuoti
Sakai, Ferdinandai, pasaulis ganėtinai paprastas,
surėdytas be mūsų, tobulas, tad apie jį kalbėti
dera taip pat paprastai ir aiškiai? Tačiau ar turime
tam tinkančią aiškią ir paprastą kalbą?
Jeigu ir tokią sukurtume, kaip jos išmokytume
adresantą ir adresatą? Kaip ją nususintume
iki vienaprasmiškumo? Kur dėtume tas gretutinių
reikšmių skiedras, tas kintančias, burbuliuojančias
prasmių putas? Kaip veiksmingai atsiribotume
nuo poezijos? Pagaliau –
ką ta kalba pasakytume be aiškumo ir paprastumo,
netinkančių aptariamam objektui? Juo labiau
kad nesugebam apibendrinti net paprasčiausių dalykų,
jau nekalbant apie Sistemą. Todėl siūlau šitaip:
toliau kalbėti it gyvulėliams per Kūčias po aguonpienio
nebijant padaugint keistų teiginių ir sąvokų –
juk jiems viskas galima (jeigu Dievas yra),
net prastinti arba aiškinti.
nesileidžiame menkinami
Manau, Ferdinandai, turime nesileisti menkinami,
net jeigu taip mums tik atrodo. Drąsiau pareikškime
nuomonę bei reikalavimus net ne visai suprastais
ir su mumis nesusijusiais klausimais. Ir visi pamatys,
jog mums ne vis tiek, turime aiškią poziciją, galime
lemti ateitį. Klausi, ar tai ne dėl to, kad mudviem
trūksta kiek siauresnės veiklos ir platesnio akiračio,
kad esam pažemintieji ir nuskriaustieji, nes patys
jaučiamės tokie, nors negalime to pripažinti? Skaičiau
tokią knygą kadaise, ji man nepatiko. Ir ką –
dėl to turim leistis menkinami?
Kaip – nemenkina niekas, kokia dar savimenka?!
Jau tu mane menkini pliaukšdamas šias nesąmones.
Štai imsiu ir pasakysiu savo atskirą nuomonę
apie žmoniją ir gamtą. Maža nepasirodys.
imamės taisyti vardus
Laikas skuba į ateitį, Ferdinandai, pasaulis švinta,
daiktai tobulėja, išauga savo vardus, nebetelpa į senus
drabužius, šie plyšta, ardosi per siūles. Sakai – Konfucijus
siūlė nuo to ir pradėti geram valdovui: čžen min,
o paskui Mozi mokytiniai vėl juos taisė? Tai būtent!
Visos valdžios turėtų pradėti nuo iškabų.
Bet kam mums tie kinai? Turim savų reikalų.
Ar mūsų visi vardai tokie jau politkorektiški?
Ar ne per daug mūsų žodžiai pabrėžia daiktų lytis?
Nesakau, kad lietuvių kalbos derėtų atsisakyti,
pakaks ištaisyti vardus. Jau ir pasiūlymų turime.
Belieka šį tą svarbaus nuo savęs pridurti.
Nebūtina deginti knygų. (Turbūt jau regi imperatoriaus
Qin Shi Huangdi furgoną tarpe dvejų pašvinkusios
žuvies vežimų? Palik tuos kinus ramybėj.)
Knygas juk galima perdirbti ir pasigaminti popieriaus,
tualetinio arba kartono pakuoti prekėms,
aprengti daiktams ištaisytais vardais, naujoviškiems.
gręžiamės į visuomeniškai aktyvią poeziją
Sakai, Ferdinandai, mums laikas rimtai susirūpinti
visuomenės reikalais, tuo, kuo gyvena žmonės?
Kaip tai įsivaizduoji? Mūsų lūpose turi stipriau skambėti
protesto balsas? Nejaugi? Prieš ką protestuotume?
Prieš orus ar valdžią, kuri juos blogai nuspėja?
Regiu mus, kėblinančius eisenoj su transparantais,
ant kurių ketureiliai, trieiliai (daugiau nesutilptų),
o iš kraštų po eilę interpretatorių (tekstai nevienaprasmiai,
deja) su skydais, šalmais, ašarinių dujų balionais,
akylai stebinčių mus, o mums prie kojų grandinėmis
prirakinti netvirto žinojimo ir tvirtų abejonių svarmenys,
istorija ir istorijos, įsivaizdavimų tūkstantmečiai,
menami meno principai – net paeiti sunku...
Vaizdas nekoks.
2021 12–2022 01