Laura Kromalcaitė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Siena

 

Siena laukė manęs pareinant namo

atsiguldavau į lovą ir užgriūdavo

visu svoriu, kiekviena plyta buvo

įsikūnijimas to kažko, to neįvardijamojo,

kurio taries nepažįstąs

to kažko, ko viltingai lauki, visai kaip vaikas,

laukiantis mamos, kurios niekada nėra matęs,

tiktai nujaučiantis jos tykų buvimą kažkur kitoje erdvėje

 

Sienos statybos vyko sklandžiai nuo pat gimimo

ji augo nelyg votis ant mano kūno

nešiojau ją atsakingai, tai buvo svarbiausias

mano krovinys

 

mano pirmas susidūrimas su Siena

įvyko vasaros naktį čirpiant žiogams

ir jiems kvailai atitariant varlėms

tąnakt išsiaiškinau, kad ant viengulio čiužinio

palapinėje gali tilpti du kūnai

ir kad degtinė palengvina tų kūnų kalbėjimąsi

 

mums taip bendraujant akių rainelėmis

pirštų pagalvėlėmis ir liežuvio pagalba uoliai keičiantis

seilėmis, pajutau Jos stebėjimą,

garbės žodis, norėjau tęsti įnirtingas kūnų grumtynes,

bet Siena įslinko į vienvietę palapinę

ir pradūrė mūsų čiužinį

 

nuo to laiko su niekuo nebesidalinu savo miegu

ir jo vietomis

mano kūnas ištikimas Sienai

vienintelis man rūpintis dalykas yra plytos

raudonos, sunkios plytos ir mano statybvietė

 

kartais žmonės mėgina iškvosti, išpešti kažką

iš mano tylėjimo tarsi nujausdami egzistuojant mano krovinį

kitais kartais parodo grimasą ir pasišalina

(šie kartai dažnesni už anuos)

visiems praeiviams, kurį laiką siekusiems būti pakeleiviais, dingus,

aš kalbuos su Siena, mezgu šventąjį dialogą, ieškau atsakymų

į klausimus „kelinti dabar metai?“ ir „kaip ilgai dar?“

Siena nesivelia į šnekas, ji turi savo kalbą,

kuria prabilsiu finale, baigęs statybas

tada pomirtiniame, kai jau viskas taps aišku,

aš susikaupsiu, aš susiimsiu

prisiminsiu savo pirmąją plytą, pradėjusią visa tai

prisiminsiu garsą, iš čiužinio plūstant orui

ir tolstančias rankas, bambą ir gyvaplaukius

kuriuos pasiėmė Siena

prisiminsiu visa tai

ir vėl pratęsiu statybas

 

 

anuomet

 

mes gėrėme alų

darėmės tatuiruotes

užsidarydavom namuos kasmet

balandžio pirmąją dieną

kad niekas neapgautų nemeluotų

bent vieną dieną iš 365

radome draugų

radome meilužių

keitėme namus

vrublevskio gatvė antakalnis savanorių prospektas

kaip seniai visa tai buvo

miestas mus iščiulpė ir išspjovė

visą gyvenimą praleidom pagiriose

tikėdamiesi amžinos meilės

švarių patalų ir ko nors

kas nepaliktų

ko nors kas neišspūdintų ryte

susirinkęs daiktus

 

o tada vieną dieną sudegė mūsų miestas

po to dar galėjai girdėti tyliai poškant

elektros laidus kalbantis su draugais

jie kosėjo

žiežirbomis

konfeti

aprimę

išsiblaivę

šypsojos kruvinais keliais

 

 

dabar

 

prie parduotuvės būriuojasi

jauni vaikinai iškrakmolytais marškiniais

kvepia muilu ir motina

vis dar

 

neklauso levos muzikos

varto rankoj mašinos

raktelius

(autobusais važinėja

tik prietrankos

ir netikėliai)

 

o mes nemokam vairuoti ir

nekvepiame rūpesčiu

vis dar

 

anądien draugas man parodė vieną aikštelę

kažkada ten gavo kamuoliu į dantis

dabar toje pačioje aikštelėje mokosi parkuoti

atbulas

 

anuomet mūsų miestas sudegė

dabar pastatėme naują

lygiai tokį patį

idant ir vėl viską

iš naujo

sunaikintume

 

 

šokis

 

aš galvojau apie judesį

kuris mane išgelbėtų

ištrauktų iš šitos šokių aikštelės iš šito

svaigulio iš šito dusulio laukiau judesio

ir mačiau ją nirtulingai kratančią galvą, šokinėjančią

ji juokėsi

 

kiek pėdų aplink, jūs visi tokie gražūs iš apačios

lempos kaitina pakaušį, sėduos ant grindų

atneškite man vandens ir maisto kelionei

į kurią leisiuos išsivadavęs

vieninteliu tiksliu judesiu baigsiu savo šokį

ir ji paliaus juoktis

 

galėjau ją paliesti, bet buvau pernelyg

senas pernelyg pavargęs ir negražus

kaip vaikas ieškojau kažko įsikibti

kišau nykščius į burną

verkiau, tada juokiaus

pasaulis dužo ir jo šukės palengva

atsitolino nuo manęs ir šokių aikštelės

 

pone, ar jums viskas gerai? ji paklausė

aš tik ieškau išėjimo, atsakiau

ji ėmėsi aiškinti, kad, norint rasti

paskutinį judesį, būtina atlikti visus

įmanomus

 

aš linktelėjau atlošiau galvą mečiaus

priekin susikaupiau paskutinįkart savo

šokiui žmonės traukės atatupsti, tolo, kol

likau vienas šokių aikštelės centre

 

laukdamas kada užges

šviesos