„Poezijos pavasario“ laureatas Alis Balbierius

56-ojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu tapo poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius už eilėraščių knygą „Ekvilibriumas“. Spausdiname naujausius poeto eilėraščius.

 

Alis Balbierius. Ugnės Žilytės piešinys
Alis Balbierius. Ugnės Žilytės piešinys.

 

/ / /

būta sniego virš jūros

ir jūros virš sniego – ant kranto

akmenėliai ledu inkrustuoti

ir mirusios jūržolių rankos

 

būta visko tiek daug – o tiek maža

tavo sieloje laiko nes laikas

už tavęs – prieš tave – šiandien draikos

virš pakrantės lyg sniego miražas

 

būta sniego virš jūros

būta vasaros skrydžio nei sakalas –

šaltas sniego inkliuzas ir žiūri

tau į sielą vilkolakis vakaras

 

Poezija

galbūt –

lyg moters drabužis

brūkštelėjo per lūpas

 

krito

maža mažučiausia

aukso dulkelė kažkur

 

ieškojai

ne vieną dešimtį metų

 

galbūt

poezija tėra

tik tasai

jos ieškojimas

 

Sapnas apie traukinį, kuris gal bus kada nors susapnuotas

Bėgai ir buvai sustabdytas:

kažkas staiga prirakino

kojas prie perono – tvirtomis

nematomomis grandinėmis, o

traukinys jau buvo pradėjęs

neišvengiamai judėti: bandei įsikabint

į jį žvilgsniu ir mintimis, bet

jis beviltiškai tolo – greitėdamas ir greitėdamas

juodais XIX amžiaus garvežio dūmais

užpildydamas plaučius ir erdvę;

tada kojos tapo laisvos, žengė žingsnį, tačiau

peronas jau buvo tuščias, virš bėgių

smigo į vakaro sutemas gigantiška

pasaulio pabaigos saulė.

 

Saulėtoje pievoje

ruduo it kūdikis

snaudžia saulėtoje vasaros pievoje;

tuoj po viduvasario

pakanda pirmąjį geltoną lapą,

nurausvina šermukšnio kekę

karštame sausame vėjyje,

auga ir stiprėja

misdamas spalvotais vasaros syvais

toks nekaltas mažas kūdikis

saulėtoje pievoje

 

Viduržiemio štilis: slow motion

snaigė

krentanti

į juodą jūrą

 

baltas

pakrantės

mostas

 

juodi

juodo laivo

griaučiai –

 

ant balto sniego

kaligrafijos

dryžiai

 

Sapnų saugotojas

sapnai

bėga greičiau

už greičiausius elnius

nematomom kojom

 

neįmanoma vėliau

jų sugaudyti –

kas už debesio

kas už girių horizonto

 

vienintelis būdas

yra sapnų kambarys

durys su sunkiom

geležies ir švino grandinėm

dar sunkesnėm spynom

sunkesniais raktais

 

taip tu prisiminsi

savo sapnus ir juos

išsaugosi jei tau nesvarbu

jų laisvė ir gyvybė

 

Toli iškeliavus artimam žmogui ir nežinia ar kada grįšiančiam

Pavasaris.

Ir strazdas medy, sprogstant ievoms.

Tik manyje vienatvės medis

Šalčiausio šerkšno šydais gaubias

Ir giedant strazdui, sprogstant ievoms

Tas šerkšnas niekaip žemėn nenubyra...

 

/ / /

Tu sniego lūpom – jos neatitirps.

Ir nesvarbu, kad siautėja rugpjūčio

Akla kaitra. Kad šaltinėlio vandeny

Lyg tavo lūpos dvi žuvytės grakščios

Man profilio inkliuzą piešia

Lede seniai numirusios epochos.

(Jaunystės antkapis kažkur tenai,

Tačiau neverta jo ieškoti.)

 

Draugai