Laura Vazquez (g. 1986) – pripažinta jaunosios kartos prancūzų rašytoja, išleidusi septynias poezijos knygas, du romanus ir vieną pjesę, įvertinta gausybe apdovanojimų, tarp kurių ir Goncourt’ų premija už poeziją (2023). 

Autorė kuria savitą kalbinę harmoniją tarp dviejų prieštaringų polių: fragmentuota, abstrakti, spekuliatyvi kalba ir animistinė pajauta, leidžianti įsiskverbti į slėpiningą gyvojo pasaulio erdvę. L. Vazquez poetinėje visatoje gyvuoja ir mūsų pašnekovais tampa ne tik žuvys, vorai ar akmenys, bet ir šešėliai, nesatis, apskritimo forma, loginės kategorijos. Dvasios dalykai naujais, iki šiol neištyrinėtais ryšiais siejasi su gyvąja ir negyvąja gamta, taip kurdami trapią, bet užburiančią itin šiuolaikiškos poezijos ekosistemą.

 

„Wikipedia Commons“ nuotr.

 

kelk ir pakelk

 

esu mirusiųjų žudikas

jis žudo numirėlius

aš ryju numirėlius

kažkas numirėliui į galvą įsuka lemputę

jis sako nieko nenutinka

jis trenkia numirėliui

nieko nenutinka

brolių ir seserų veidas 

ne tas pats gyvų ir mirusiųjų

veidas

ne tas pats

kiekviena žmogaus kūno dalis rodo

kad mirs

žmogus parodo dantį

parodo du pirmuosius savo dantis numirėliai

alsavo šiuo oru

gyvačių išnaros nėra nei gyvatės

nei negyvatės

klajojančios uolos

 

buvo tamsu buvau nejudri normali

buvo daugybė laipsnių negalėjau jų

suskaičiuoti

kalbėti kad įgyčiau formą

įsipjaunam netyčia ir po oda

nėra tuštumos

visi išradimai iš molekulių

taip pat ir savižudybė

kai dievas mane prausia jaučiu jo ranką

mintimis

chirurgas visad atveria savo paties kūną

žemėje tėra vienas pradas

pažinimas per miglotą patirtį

 

daktaras beda adatą į gemalą

keičia šio veido formą

priverčia šypsotis

 

nusidėvėjęs daiktas yra

subraižytas

nusidėvėję vandenys yra subraižyti mano plaukai

valdo gėrį ir blogį

 

visos

pasaulio formos valdo gėrį ir blogį

naujagimis valdo gėrį ir blogį

sniegas nejaučia

sniego

 

trenk sniegui

sniegas neklykia

tarp organų tvyrantys šešėliai juos sukabina

 

galima mirti tariant žodį mirti

 

negaliu judėti pasaulyje

nes tarp vienos rankos ir kitos tik gijos

tarp daiktų tarp akmenų

tik gijos ant miegančių moterų

ir vaikų ramiai nuryju stiklą

stiklas tėra stiklas

 

paprasti arba dvigubi kai kurių

gyvūnų akių vokai pusiau

praviri

naktį

 

viena smulkmena

įsivaizduojamai turėjau kūdikį vaiką

savo gyvenime traiškiau duonos trupinius

jo pilve įsivaizduojamai

sviesti mažytę adatą

baltame skystyje

garsai neturi vietos

tiesa nėra problema

 

bet kuris vienas plautis be perstojo įsimena 

visus pasaulio plaučius

 

tikrina ar esu atskirta nuo kitų 

juos nužudydamas

 

skausmas yra apvalus

jis sukasi ratu aplink pasaulį

 

kaukolė neturi prasmės

 

kodėl nudegimas primena mano minčių vienovę?

šiaip sau

 

kodėl su lietum iš dangaus nenukrenta strypas? 

šiaip sau

 

kodėl sienos stojasi priešais už nugaros iš kraštų?

šiaip sau

 

kodėl dievas turėtų atrodyti kaip dievas?

šiaip sau

 

įsivaizduok jei gėlės augdamos klyktų

kaip numirėlį radę plėšrūs paukščiai

 

jei tikrovė būtų nuoširdi veidai 

būtų ne apskritimo o linijos formos

 

veidai nusprendė prisiderinti 

prie juos supančių garsų

 

įsivaizduok kad nebeturi teisės tarti 

pavadinimų daiktų kuriuos matai

įsivaizduok kad nebeturi teisės turėti

veido išraiškos

 

meldžiausi prie lango kai mano smegenys 

iššoko

 

apskritimo formos karstas 

visomis kryptimis

 

įmesk liepsnas į vandenį 

ir viena nugalės

 

tiesa nėra problema

apskritimo darna

 

beprotė artinasi prie mūsų jos veidas

per arti ji prisišliejo su perspausto

siaubo išraiška akyse

nori šypsotis bet jos veidas nė krust

nuo mažens ji mėgdžioja numirėlius

atsigula laidojimo rūsyje

ji nėra negyva nes jos burnos kraštelis šypso

bet miegas iš jos pasitraukia

neegzistuoja kalbos priešingybė

nėra antonimo vardui

didžiulė suglebusi minia šešėliai nėra

nematomi ilga sustingusi minia

daikto šešėlis save laiko daiktu

daikto šešėlis ir daiktas nekalba

ta pačia kalba

nesijaudink paimsiu abi akis

iš tavo galvos ir padalinsiu perpus

kad būtų keturios kurias padalinsiu perpus

kad būtų aštuonios kurias padalinsiu perpus

kad būtų šešiolika kurias padalinsiu perpus

iki kol tavo akys bus visur

pasaulyje kaip utėlės ant apkrėstos galvos

vertikalus ženklas

 

mėgstu kramtyti

dirbu rinkliavos punkte

kelis mėnesius turiu mėlynę per visą veidą

griaudžia

atsigręžiu

žaibuoja

 

nevertinkit manęs pagal elgesį

nežvelkit į mane skaisčiai

nepatarnaukit man

neverskit manęs kęsti

aš beprotis

miegu ant numirėlių

 

neprašykit kad išsakyčiau jausmą

aš su raketomis

jaučiu džiaugsmą ir orą

jaučiu savo rankas

nerankiokit mano gyvybės ženklų

neatstatinėkit mano kraujo plokštelių skaičiaus

kieno aš dvynys?

stebiu kaip upelis prabėgantį pasaulį

 

vienas mano dantis iškris

šią savaitę pasakoju dramas

 

užmušiau kiškį

susmeigiau galvą jam į peilį

viską darau dėl pasaulio

nesupainiokit mano žodžių

 

užmiegu

dirbu

įrėžiu randą į dieną

randai mano lovoje

karpau numirėlių nagus

esu švelnus

prašau dievo kad mane paimtų

 

esu drovus ir perkaręs

gyvenu atsiskyręs bet pakeliu nuo žemės

popierius ir meiliai juos išvynioju

sudedu ant lovos

 

du kartus žinutėmis kalbėjausi su dievu

vieną dieną

kalbėjausi su audra

pasijutau kaip parkavimo aikštelė

 

prašau kolegų kad nušluostytų man burną

 

sodinu lavonus

kad jie kiekvieną dieną augtų

link dangaus

 

kiekviena vieta

kiekvienas lašas

kiekvienas gramas

naktį

kolekcionuoju scenas gemalams

kolekcionuoju ateitį

 

mokykloje vogiau plaukus

vogiau mintis gestus

dantis kurie krito

kai juos išmušdavau

paimdavau paslėpdavau ir ketinau sodinti

 

žiūriu į save

mano mintyse yra aliejaus

 

kaip dievas manimi netiki

glostau kaimynų vaiko galvą

esu geras

 

kiekvieną sekundę skrieju pro priekinį mašinos stiklą

 

neturiu raidžių

 

man gaila pasaulio

 

kartais pranykstu

apleidžiu savo veidą kaip vaiduokliai

gyvenu kaip šikšnosparnis kaip pelėdos

 

mačiau sumaitotą šunį

jo kraujo balą

savo atvaizdą joje

aš gražus

dangus

yra šlykštus

jis kalba pats sau

 

Iš prancūzų kalbos vertė Tadas Zaronskis

Versta iš: Laura Vazquez, „Vous êtes de moins en moins réels“, Paris: „Points“, 2022

Projektą finansuoja