Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Džesikos plaukai
Džesika rūkė tabaką
citrinų pyrago skonio
nešiojosi portsigarą
iš dramblio kaulo ir odos
plaukai ilgi
ir palaidi
plaukai banguoti ombre
mudvi su Džesika
nebuvome pažįstamos iš koledžo
neprasilenkėme studentų miestelyje
mūsų su Džesi
nesiejo niekas
plaukai citrinom kvepiantys
minkšti
šukuojant pirštais vešlūs
jos vaikinas nebūtų apsidžiaugęs
šlapiomis poetų svajonėmis
sukišti snukius Džesi tarp kojų
nuleisti ant pilvo gulinčiai
net ant šalto nerūdijančio plieno stalo
plaukai į dagtį susukti
glotnūs
ir klaikiai degūs
Džesika dar būtų šokusi
citrusiniuose dūmuose skersgatvyje
per skvoterių galerijos atidarymą
jei jos geriausiai draugei
nebūtų prireikę nusišlapinti
jei ne vilko žandikaulis
iš po raudono apsiausto
paprašęs ugnies
ir leisti paglostyti plaukus
Džesika būtų tapusi
didžia noveliste ar dailininke
pergulėjusi su Karlosu, Džeremiu net Ana
jei ne buka įsiūčio jėga
daugybinės
durtinės žaizdos širdies srityje
šilta tėkmė nuogomis kojomis
iki pat jos suvarstomų batų
plaukai liepsnojantys
trupantys
suodini
o dabar
vadink mane Džesika
Apie piktybės kilmę
švelniausias Avinėlis
visų dievų išgirtas
visų dievų pašauktas
visų dievų pamiltas
dėl savo švelnumo
visų dievų nepasidalintas
dėl savo atlaidumo
nė vieno dievo
taip ir nepagirdytas
atsigėrė iš rankų
mirštančios mergaitės
ir tapo žmonių prijaukintas
nuolankiausias Avinėlis
visų žmonių atstumtas
visų žmonių paspirtas
visų žmonių įbaugintas
dėl savo nuolankumo
ant atvirkščio kryžiaus prikaltas
ir nukankintas
dėl savo gailestingumo
norėtų tik galvą padėti
ant mirusios mergaitės kelių
negerk, Avinėli,
iš kraujo balos
negerk – demonu pavirsi
o demonu pavirtęs, Avinėli,
viską pamirši
ir dievus, tave sukūrusius
ir žmones, tavęs neišgirdusius
ir mergaitę, kurios pirštai lyg šilkas
glostė tave net jai mirštant
ieškosiu galvą, Avinėli,
po požemius tamsius lyg patalus
kur demonai avinėliais virtę
kala mergaites prie lovų it kryžių
vinimis per širdį
ieškosiu galvą ir nerasiu
kol pati patapsiu klastinga
Pasaulio pabaigos Avinėlis
Hariui
Josiu ant juodo Avinėlio
raudonomis akimis, skeltakanopio,
prišauksiančio pasaulio pabaigą.
Avinėlis atleis Tau ir man,
ir visiems spardžiusiems jam tarp kojų,
ir visiems žuvusiems avarijose,
netrukus po to,
kai juo pasinaudojo.
Visiems, kurių namai degė,
ir visiems, kuriems pats
slapta išdaužė langus.
O visus likusius
nutrenks į pragarus.
Jei būčiau juodas Avinėlis
degančiomis akimis,
prišauksiantis pasaulio pabaigą,
neatleisčiau net savo mamai.
Neatleisčiau kūmai, dėdei, pusbroliui,
nei Leonardui,
kuris niekad
man neprisipažino meilėje.
Nesvarbu, kad jie žemėje
užtektinai patys kentėjo –
visus juos, kaip ir visus likusius,
trenkčiau į pragarus.
Tad kelkite aukštyn širdis,
švystelėkite aukštyn skrybėles,
berkite rožių žiedlapius ant tako.
Uždekite visus žibintus
visuose viešnamiuose,
gerkite į valias ir dainuodami
džiaukitės, kad dievas
Avinėliu sutvėrė ne mane, o Harį.
Džiaukitės, kad kai jam
užsiliepsnojo akys,
aš jojau juo.
Ir josiu juo,
kai prasiskirs dangus ir vandenys,
kai juodas Avinėlis
skelta kanopa pabeldens į žemę
ir toje vietoje
prasivers ugnies ežeras.
O mudu žengsime per jį
už jus ir už visus,
prieš jus gyvenusius.
Avinėlis nuo verksmo trūkusiom
akių kraujagyslėm
atleis už visą jam netekusią,
jums skirtą laimę.
Tik raitelis vardu Lilit
nuplėš nuo kiekvienos
akies obuolio vokus
po vieną tarsi antspaudus,
kad daugiau nebeužsimerktumėt
prieš tai, kai patys
prisišaukiate ir kasdien esate
sau ir vienas kitam
pasaulio pabaiga.