Mantas Gimžauskas, žinomas kaip Šamanas (1976–2007) – viena mįslingiausių ir labiausiai netipinių XX a. pabaigos–XXI a. pradžios lietuvių poezijos figūrų, sunkiai tilpusių į savo meto poetinio ir kultūrinio gyvenimo rėmus. Šiandien, praėjus bene devyniolikai metų nuo gaisro Žirmūnuose, nusinešusio jo ir jo bičiulio dainininko Remigijaus Audiejaičio gyvybes, į Šamano kūrybinį palikimą žvelgiame jau kitomis akimis: psichodelinės poemos „Acid is sweet“, „Attas, Pokahonta!“, „Antigravitacinė Voruta“, „Viešpats Mikis“ ir kt. laikomos kultinėmis, o nemažai poetinių įžvalgų, anuomet galėjusių skambėti žaismingai, keistai arba bravūriškai, paaiškėjo buvusios tarsi pranašystės, mūsų dienomis jau išsipildžiusios. Aktualios bei rezonuojančios šiandien atrodo ir Šamano antikapitalistinės, antiglobalistinės, aiškiai antiamerikietiškos pažiūros, ano meto Lietuvoje neturėjusios daug sekėjų.

Didžioji ir reikšmingoji Šamano kūrybinio palikimo, kurį sudaro ne tik tekstai, bet ir piešiniai, dalis skelbta 2007 m. išleistame pomirtiniame rinkinyje „ŠamanasTM“ (Sudarytojas T. S. Butkus, „Kitos knygos“). Poeto penkiasdešimtmečio proga kviečiame susipažinti su poetinei biografijai gal kiek mažiau svarbiais, tačiau irgi reikšmingais ankstyvesnio periodo tekstais bei vaizdais, nepatekusiais į šį rinkinį ir likusiais labiau žinomų kūrinių šešėlyje. Juos rasite ir vėliau šiais metais pasirodysiančioje naujoje Manto Gimžausko kūrybos rinktinėje. 

Andrius Jakučiūnas

 

 

× Mantas Gimžauskas-Šamanas

Gimtinės aplankymas

 

pro miegančius meilius namus

gatve nuaidi kraupūs žingsniai

ir šviesos gęsta paskubom

iš šalčio stingsta medžiai prie verandų

 

o šunys pasislėpę kiemuose

nervingai belomorkanalą užsirūko

ir stebi atidžiai gatve

praeinantį liepsnojantį šešėlį

 

jie žino kas atėjo aplankyti

jų šeimininkų pavyzdingos gatvės

kad tas šešėlis einantis gatve

tai jaunas ugnimi žėruojantis šamanas

 

kuris klajonių po visatą vidury

atslinkus geležiniam vakarui žiemos

ateina aplankyt gimtųjų vietų

ir po asfaltu užrakintai žemei padėkot

 

šamanas pražingsniuoja nesustodamas

kol jo ugninis siluetas dingsta šiaurėje

o šunys žino – jis sugrįš darkart

kad šeimininkus jų nušluotų nuo šventosios žemės

 

1992 01 30

 

Ėjimas

 

šiaurėje pragaras

tas pats rytuose

išdegina panages

vakarų šviesa

 

juodas kelias su pilka mašina

slysta per sniegą į pūgą

mėlynos mirtys maišos su snaigėm

ir užtveria kelią į pietus

 

ant plento švelnios varnos plunksnos

ant blizgančios jūros praeities salos

graudžiai ošia pakelės

žinok visur tu svetimas

 

pabaiga neišauš prieš mano akis

vien pradžia šaipos rausvai

visi žingsniai vienodai sustingsta laike

ir aš lekiu visata palikęs savo ėjimą

 

pragaras šiaurėje

ir kitoje pusėje

pavirto į žiedą

ledinėje upėje

 

1992 m. kovas

Skiriu sumaišties vaikams

 

šiandien ir vėl

paukščiai panašūs

į juodus angelus

šoko savąjį

pražūties šokį

išmokę jį iš amžinųjų tėvų

pasislėpusių žemėje

 

šiandien ir vėl

virė dangus

plakamas paukščių

panašių į juodus angelus

paukščių paniškai

bijančių kristi

ir skraidyti nenorinčių

 

šiandien ir vėl

krūpčiojo žemė

siūbuojama mirusių paukščių

patvinus raudom

žmonių mirti nenorinčių

ir paniškai gyvenimo bijančių

 

šiandien ir vėl

buda akį pramerkė

kad ją vėl

amžinybėn įmerktų

vėl ir vėl šoko paukščiai

amžinųjų tėvų išmokyti

 

1993

 

Išsilaisvinimas

 

noriu įsiūbuot vakaro išgraužtom rankom

pasaulį apžiosiantį kruviną gaisrą

tai būtų kažkas panašaus į maištą

norėčiau matyt šiltai tekančią pergalę

ir paskutiniąją dieną

kovoj

žūt nuo paklydusios kulkos

išėjęs į tirpstantį taką

pažiūrėt mėlynų angelų

 

noriu kad tada kaip klajojanti valtis

atplauktų mintis – vienintelis būties taškas

kuris nusipelno kad jį pavadintum gyvenimu

dangus užsičiauptų

kaip vieną springstančią vasarą

kai tik pro siaurą juodą plyšį

tyliai lašėjo balti paukščių dantys

 

aš nenoriu sunaikinti savęs

tik noriu susprogdinti viską aplinkui

kad kažkieno švelnūs pirštai

paliestų mane ir daugiau nesislėptų

už visada šiapus išdygstančio

juodo akmens

 

1993 05 06

 

Sapnų daina

 

aš sapnuoju kalnus kurių nebėra

aš sapnuoju kalnus kurių niekad nebuvo ir niekad nebus

aš sapnuoju kalnus kurių niekas nematė

tai yra amžinieji kalnai

 

aš sapnuoju upes kurios niekur neteka

aš sapnuoju upes kuriomis niekas neplaukia

aš sapnuoju upes kurios neprasiveržia į šiapus

ir tai yra nesibaigiančios upės

 

aš sapnuoju dangų lyg dievą apspjaudytą

aš sapnuoju dangų sutraiškytą

aš sapnuoju dangų niekada dangumi nevadintą

aš sapnuoju pažadėtąjį dangų

 

aš sapnuoju save niekieno nepažįstamą

aš sapnuoju save man pačiam nematytą

aš sapnuoju save negimusį nesantį

bet tai aš – vienintelis tikras

 

1993 08 05

 

 

Atrinko Tomas S. Butkus