Mantas Gimžauskas, žinomas kaip Šamanas (1976–2007) – viena mįslingiausių ir labiausiai netipinių XX a. pabaigos–XXI a. pradžios lietuvių poezijos figūrų, sunkiai tilpusių į savo meto poetinio ir kultūrinio gyvenimo rėmus. Šiandien, praėjus bene devyniolikai metų nuo gaisro Žirmūnuose, nusinešusio jo ir jo bičiulio dainininko Remigijaus Audiejaičio gyvybes, į Šamano kūrybinį palikimą žvelgiame jau kitomis akimis: psichodelinės poemos „Acid is sweet“, „Attas, Pokahonta!“, „Antigravitacinė Voruta“, „Viešpats Mikis“ ir kt. laikomos kultinėmis, o nemažai poetinių įžvalgų, anuomet galėjusių skambėti žaismingai, keistai arba bravūriškai, paaiškėjo buvusios tarsi pranašystės, mūsų dienomis jau išsipildžiusios. Aktualios bei rezonuojančios šiandien atrodo ir Šamano antikapitalistinės, antiglobalistinės, aiškiai antiamerikietiškos pažiūros, ano meto Lietuvoje neturėjusios daug sekėjų.
Didžioji ir reikšmingoji Šamano kūrybinio palikimo, kurį sudaro ne tik tekstai, bet ir piešiniai, dalis skelbta 2007 m. išleistame pomirtiniame rinkinyje „ŠamanasTM“ (Sudarytojas T. S. Butkus, „Kitos knygos“). Poeto penkiasdešimtmečio proga kviečiame susipažinti su poetinei biografijai gal kiek mažiau svarbiais, tačiau irgi reikšmingais ankstyvesnio periodo tekstais bei vaizdais, nepatekusiais į šį rinkinį ir likusiais labiau žinomų kūrinių šešėlyje. Juos rasite ir vėliau šiais metais pasirodysiančioje naujoje Manto Gimžausko kūrybos rinktinėje.
Andrius Jakučiūnas
× Mantas Gimžauskas-Šamanas
Gimtinės aplankymas
pro miegančius meilius namus
gatve nuaidi kraupūs žingsniai
ir šviesos gęsta paskubom
iš šalčio stingsta medžiai prie verandų
o šunys pasislėpę kiemuose
nervingai belomorkanalą užsirūko
ir stebi atidžiai gatve
praeinantį liepsnojantį šešėlį
jie žino kas atėjo aplankyti
jų šeimininkų pavyzdingos gatvės
kad tas šešėlis einantis gatve
tai jaunas ugnimi žėruojantis šamanas
kuris klajonių po visatą vidury
atslinkus geležiniam vakarui žiemos
ateina aplankyt gimtųjų vietų
ir po asfaltu užrakintai žemei padėkot
šamanas pražingsniuoja nesustodamas
kol jo ugninis siluetas dingsta šiaurėje
o šunys žino – jis sugrįš darkart
kad šeimininkus jų nušluotų nuo šventosios žemės
1992 01 30
Ėjimas
šiaurėje pragaras
tas pats rytuose
išdegina panages
vakarų šviesa
juodas kelias su pilka mašina
slysta per sniegą į pūgą
mėlynos mirtys maišos su snaigėm
ir užtveria kelią į pietus
ant plento švelnios varnos plunksnos
ant blizgančios jūros praeities salos
graudžiai ošia pakelės
žinok visur tu svetimas
pabaiga neišauš prieš mano akis
vien pradžia šaipos rausvai
visi žingsniai vienodai sustingsta laike
ir aš lekiu visata palikęs savo ėjimą
pragaras šiaurėje
ir kitoje pusėje
pavirto į žiedą
ledinėje upėje
1992 m. kovas
Skiriu sumaišties vaikams
šiandien ir vėl
paukščiai panašūs
į juodus angelus
šoko savąjį
pražūties šokį
išmokę jį iš amžinųjų tėvų
pasislėpusių žemėje
šiandien ir vėl
virė dangus
plakamas paukščių
panašių į juodus angelus
paukščių paniškai
bijančių kristi
ir skraidyti nenorinčių
šiandien ir vėl
krūpčiojo žemė
siūbuojama mirusių paukščių
patvinus raudom
žmonių mirti nenorinčių
ir paniškai gyvenimo bijančių
šiandien ir vėl
buda akį pramerkė
kad ją vėl
amžinybėn įmerktų
vėl ir vėl šoko paukščiai
amžinųjų tėvų išmokyti
1993
Išsilaisvinimas
noriu įsiūbuot vakaro išgraužtom rankom
pasaulį apžiosiantį kruviną gaisrą
tai būtų kažkas panašaus į maištą
norėčiau matyt šiltai tekančią pergalę
ir paskutiniąją dieną
kovoj
žūt nuo paklydusios kulkos
išėjęs į tirpstantį taką
pažiūrėt mėlynų angelų
noriu kad tada kaip klajojanti valtis
atplauktų mintis – vienintelis būties taškas
kuris nusipelno kad jį pavadintum gyvenimu
dangus užsičiauptų
kaip vieną springstančią vasarą
kai tik pro siaurą juodą plyšį
tyliai lašėjo balti paukščių dantys
aš nenoriu sunaikinti savęs
tik noriu susprogdinti viską aplinkui
kad kažkieno švelnūs pirštai
paliestų mane ir daugiau nesislėptų
už visada šiapus išdygstančio
juodo akmens
1993 05 06
Sapnų daina
aš sapnuoju kalnus kurių nebėra
aš sapnuoju kalnus kurių niekad nebuvo ir niekad nebus
aš sapnuoju kalnus kurių niekas nematė
tai yra amžinieji kalnai
aš sapnuoju upes kurios niekur neteka
aš sapnuoju upes kuriomis niekas neplaukia
aš sapnuoju upes kurios neprasiveržia į šiapus
ir tai yra nesibaigiančios upės
aš sapnuoju dangų lyg dievą apspjaudytą
aš sapnuoju dangų sutraiškytą
aš sapnuoju dangų niekada dangumi nevadintą
aš sapnuoju pažadėtąjį dangų
aš sapnuoju save niekieno nepažįstamą
aš sapnuoju save man pačiam nematytą
aš sapnuoju save negimusį nesantį
bet tai aš – vienintelis tikras
1993 08 05
Atrinko Tomas S. Butkus