Margaret Atwood

Kanadiečių prozininkės, poetės, kritikės Margaret Atwood (g. 1939) dešimties eilėraščių ciklas „Perkeistųjų dainos“ („Songs of the Transformed“) pirmąkart publikuotas 1974 m. amerikiečių poezijos žurnalo „Poetry“ vasario numeryje, tais pačiais metais įtrauktas į šeštąjį jos poezijos rinkinį „Tu esi laiminga“ („You Are Happy“).

 

Margaret Atwood
Liamo Sharpo nuotrauka

 

Iš ciklo „Perkeistųjų dainos“

 

Pelėdos daina

 

Aš esu širdis nužudytos moters,

kuri namo pasuko ne tuo keliu,

kurią pasmaugė dykynėje ir neužkasė,

kurią rūpestingai nušovė po medžiu,

kurią sudarkė karpuotu duonos peiliu.

Tokių mūsų daug.

 

Aš užsiauginau plunksnas ir ištrūkau iš jos;

aš esu plunksnuotos širdies pavidalo.

Mano burna – kaltas, mano rankos –

rankom padaryti nusikaltimai.

 

Aš gūžiuosi miške ir ūkauju apie mirtį,

o ji monotoniška:

nors mirties būdų daugel,

mirties daina tik viena,

rūko spalvos:

ir ji klausia: Kodėl? Kodėl?

 

Aš netrokštu keršto, netrokštu kaltės išpirkimo,

tik noriu, kad man kas atsakytų,

kaip aš pražuvau,

kaip aš pražuvau

 

Aš pražuvusi širdis žudiko,

kuris dar nenužudė,

kuris dar nenutuokia, kad nori

žudyti; kuris dar toks pat

kaip kiti

 

Aš jo ieškau,

jis duos man atsakymus,

 

jis sėlins atsargiai, jis bus

apdairus ir žiaurus, mano nagai

suaugs su jo plaštakom

ir taps aštrianagės, jo nesučiups

 

Sirenos daina

 

Tai yra tokia daina, kurią

visi norėtų išmokti: daina,

kuriai neatsispirsi:

 

daina, priverčianti vyrus

būriais šokti per bortus,

nors ir regint į krantą išmestas kaukoles

 

daina, kurios niekas nemoka,

nes kas ją girdėjo,

mirė, o kiti neprisimena.

 

Ar atskleisti tau paslaptį

ir jeigu atskleisiu, ar ištrauksi mane

iš šito paukštiško apdaro?

 

Man nė kiek nepatinka

tupėti šioje saloje

magios ir mistiškos išvaizdos

 

su dviem šitom plunksnuotom maniakėm,

man nė kiek nepatinka dainuoti

šitame trio, fatališkam ir vertingam.

 

Aš atskleisiu tau paslaptį,

tau ir tik tau.

Eikš arčiau. Ši daina

 

yra pagalbos šauksmas: „Padėk man!“

Tik tu, tik tu gali,

tu išskirtinis

 

pagaliau. Deja,

nuobodi tai daina,

bet kaskart pasiteisina.

 

 

Lavono daina

 

Įslenku į tavąją naktį,

lyg užtemdyta valtis, it kontrabandininkas

 

Šie žibintai, mano akys

ir širdis užgesę

 

Atgabenu tau tai,

ko nepageidauji:

 

žinių apie šalį,

kurioje įstrigau

 

žinių apie tavo ateitį:

netrukus būsi bebalsis

 

                                (Mane piktina tavo oda, piktina

                                tavo plaučiai, tavo auksaburniški apsigavimai

 

Todėl dainuoki,

kol gali rinktis

 

                                (Mano kūnas per greitai atsisuko

                                prieš mane, tai nebuvo tragedija

 

                                (Aš netapau

                                nei medžiu, nei žvaigždynu

 

                                (Aš tapau žieminiu paltu, vaikams

                                pasidingojusiu ties gatvės kampu

 

                                (Aš tapau šia iliuzija,

                                pilvakalbystės triuku

 

                                šiuo aklu daiktavardžiu, šiuo tvarsčiu,

                                susiraukšlėjusiu ties tavo sapno pakraščiu

 

arba plaukysi kaip ašnuo galvos prie galvos

 

ištinęs nuo taip ir neištartų žodžių,

ištinęs nuo meilės atsargų.

 

Dviejose vietose aš būvu:

čia ir ten, kur tu.

 

Melskis už mane

ne tokį, koks esu, bet kad esu.

 

 

Kirminų daina

 

Per ilgai lindėjome po žeme,

savo darbą padarėme,

nesuskaičiuojama mūsų daugybė,

pamename, kai buvome žmonės

 

Gyvenome tarp akmenų ir šakniagumbių,

dainavom, tik niekas mūs nesiklausė,

išlendam į žemės paviršių

nakčia vien dėl meilės,

 

kuria šlykštisi batų padai,

jų odos kietumo religija.

 

Mes žinome, kaip atrodo batai,

matomi iš apačios,

pažįstame batų filosofiją,

spyrių ir trempimo metafiziką.

Mes bijome batų,

bet niekinam be jų neapsieinančias kojas.

 

Jau netrukus įsiveršim kaip piktžolės,

iš lėto viską apkėsime,

beteisiai augalai sukils

su mumis, kris tvoros,

sienos sudrebėjusios grius,

 

nebebus daugiau batų.

O kol kas miegam, sumaišyti

su žemėmis; laukiam

po jūsų padais.

                                Kai ištarsime: „Pulkim!“,

neišgirsite nieko

iš pradžių.

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas

Draugai