Margaret Atwood (g. 1939) yra daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų (tarp jų – dukart Bookerio premiją) pelniusi Kanados rašytoja – prozininkė ir poetė, literatūros kritikė. Išleidusi keliolika poezijos knygų, keliolika romanų (matyt, garsiausi jų būtų „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“) ir „Liudijimai“ („The Testaments“), pasirodę ir lietuviškai), daug literatūros ir socialinės kritikos knygų, apsakymų rinkinių, knygų vaikams. Čia pateikiami eilėraščiai versti iš poezijos knygos „Rytas sudegusiuose namuose“ („Morning in the Burned House“, 1995).
Vertėjas
Margaret Atwood. PiarasÓ Mídheach/ Collision/ Sportsfile nuotr.
Manet „Olimpija“
Ji daugmaž atsilošus.
Pamėginkit išbūti tokioj padėty,
vargu ar labai atsipalaiduosit.
Dešinė jos ranka sulenkta aštriu kampu.
Kaire prisidengia krūmelį.
Su bateliais, bet be kojinių,
et, kaip nedõra. Gėlė
jai už ausies aiškiai
netikra, primena
ornamentus ant lovatiesės.
Langai (jei jų apskritai yra) uždaryti.
Tai nuodėmė už uždarų durų.
Viršum (apsirengusios) tarnaitės galvos –
neregimas žodžių balionas su įrašu: „Šliundra“.
Ir vis dėlto. Tik pažvelkit į kūną,
anaiptol ne trapų, o provokuojantį,
į tuos blyškius spenelius,
spoksančius tiesiai jums į akis.
Atkreipkite dėmesį ir į juodą raištelį
jai aplink kaklą. Kas ten po juo?
Plonytė raudona gija, ties kuria galvą
jai buvo nuėmę ir vėl priklijavo.
Ji siūlo kūną,
bet kaklas – ne pats tobuliausias.
Tai ne šiaip tik gardus kąsnelis.
Aprenkite ją, ir ji bus kaip iš akies lupta mokytoja,
iš tų, kurios rankose tvirtai laiko vadžias.
Yra ir dar kažkas šiame kambary.
Tai jūs, mesjė vujariste.
O dėl jūsų daikto, tai
ji jau mačius tokių, ir geresnių.
Aš, šioji galva, esu vienintelis
šio paveikslo objektas.
O jūs, pone, – tik baldai.
Mėžkitės lauk.
Į magnoliją įsikūnijusi Ava Gardner
Kažkodėl man niekada nepavykdavo
būti rimtai vertinamai. Jie versdavo mane
dėvėti drabužius su raukiniais: pečių
nepridengiančias palaidines, besiplaikstančius
ispanų šokėjų ruožuotus sijonus, nors
pasipūtėliškumas prie manęs ir nelipo –
visuomet būdavau gundoma
mirktelėti, parodyti ne tragiškai ištemptą
kaklą, o ruoželį juosmens. Bet pažvelkit į mane
dabar: vaginalinė rožinė,
gyvybinga it laisvinamųjų buteliukas, –
atsižvelgiant į kompaniją, ne itin garbinga
spalva. Pripažinkim: ankstesniam
kūne atrodyti dailia ir moteriška tebuvo
juokai. Vyrams magėdavo nusitempti mane
į trofėjų kambarį, parsiversti, jei įmanoma,
ant biliardo stalo, o moterims – tiesiog išbadyt
man akis. Pati kur kas labiau būčiau norėjus
tik šauniai leist laiką – trupučio nerūpestingos
meilės, juoko, kelių gėrimų, bet tai
buvo neįmanoma.
Kas galėjo suteikti man daugiau
svorio? Daugiau reikšmės? Jų akyse.
Ilgesni iltiniai? Keršto troškimas?
Po skvernu paslėptas stiletas,
pilkšva lemties vaivorykštė
it aureolė iš apkartusių taukų...
Ar geriau: šarvuotai
joti per stepes, vesti ordas
ginkluotų žudikų. Juk už tai iškyla
statulos iš vario arba akmens, o jose –
išdidžiai suraukti antakiai, suspausti,
tarsi kramtant, žandikauliai –
kaip tik tokias atsakingi piliečiai stato
po daugelio metų
visiems tiems liūdniesiems naikintojams.
Ką gi, velniop juos. Verčiau jau
liksiu gėle, kad ir šitokia, primenančia
dekoracijas iš lignino
per vidurinės mokyklos šokius.
Tebūsiu sutrypta kitą dieną
po besitvarkančio valytojo kojom,
tebūsiu drėgnas flirtas, suglamžyta
tiulio skiautė, tebūsiu nevykusios
glamonės mašinų aikštelėj, storasprandis
bernas su kišenine gertuve, tebūsiu keistas
veblenimas vilkint suvarstytą kikliką, pigūs
kvepalai tarp šlakuotų krūtų – tai kur kas
geriau nei visa jų istorija, išblukusios
vėliavos, sausi pergamentai, sluoksniai
negyvėlių kaulų, kuriuos jie taip gerbia,
skerdynės, apie kurias jie kala mintinai ir
pasakoja savo vaikams, kurioms meldžiasi
čia, kur jie nekenčia puokščių, bemintės
botanikos malonumai, taurė ar pora taurių
vyno terasoj, nuoga koja ties balta kelnių klešne
po stalu, toji senoviška gudrybė, vitališkoji
mįslė, gyvybės vandens klišė, dėl kurios
visa kas juda pirmyn, yra menka ir neįkainojama,
vėjelis, šnarenantis tai, kas jau tapę dabar
mano lapais, mano žaliomis užmerktomis
akimis, mano nereikšmingais
vulgariais trapiais įkaitusiais žiedlapiais,
ta daugybe mano burnų padažytomis lūpomis,
pretenzingomis ir drėgnomis tarsi bučiniai,
prasiveriančiomis oranžerijoje, ak, bet ką
atiduočiau, kad tik vėl galėčiau atgaut jį:
tą tikrąjį žmogišką
ankstesnį pavidalą – tai buvo viskas,
ką turėjau išties. Tą džiaugsmą.
Trojos Elena šoka ant stalo
Pasaulyje pilna moterų,
kurios, jei tik galėtų, pasakytų,
kad man turėtų būt gėda. Mesk tuos
šokius. Turėk savigarbos, susirask
normalų darbą.
Kurgi ne. Ir minimalų atlyginimą,
ir varikozines venas – tiesiog stypsočiau
aštuonias valandas prie
stiklinio prekystalio susisukus
į drabužius iki pat kaklo, užuot
it sumuštinis su mėsa
rodžiusi savo grožybes.
Prekiaučiau pirštinėm ar panašiai.
Užuot prekiavusi tuo, kuo prekiauju
dabar. O juk reikia talento, kad
prastumtum tokį miglotą,
veik neapčiuopiamą dalyką.
„Tave išnaudoja“, – pasakytų jos. Taip,
tik kad ir ką jūs manot, aš bent jau
pati pasirenku, kaip, ir pasiimu pinigus.
Aš kuriu vertę.
Parduodu viziją, – kaip ir pamokslininkai,
kaip kvepalų reklamuotojai, – troškimą
ar jo kopiją. Viskas priklauso nuo
pasirinkto laiko – visai kaip pasakojant
anekdotą ar kariaujant.
Aš perparduodu vyrams jų blogiausius
įtarimus, kad viskas parduodama,
ir net dalimis. Jie spokso į mane ir regi
žmogžudystę grandininiu pjūklu prieš pat
jai įvykstant, kol dar šlaunys, šikna, akių
tušas, skylutė, papai ir speneliai
tebėra savo vietoj.
Kokia neapykanta jie užsiplieskia,
tie mano alum atsiduodantys garbintojai!
Ja arba blausia beviltiška meile. Matydama
jų galvų eiles ir į viršų užverstas akis,
maldaujančias, bet pasirengusias smigt man
į kulkšnis, imu suprasti potvynius ir žemės
drebėjimus, ir norą mindyt skruzdes.
Laikausi ritmo ir jiems šoku, nes jie
negali kitaip. Muzika kvepia lapėm,
ji aitri kaip įkaitęs metalas,
deginantis šnerves,
ar drėgna kaip rugpjūtis, ūkanotas ir ilgesingas,
kaip nusiaubtas miestas rytojaus dieną,
kai visi prievartavimai ir žudymai
jau baigti, o išgyvenusieji šmirinėja
tai ten, tai šen, ieškodami atliekų,
kad pavalgytų, ir visur justi tik nykus išsekimas.
Beje, kad jau apie tai, – labiausiai mane
išvargina ne kas kita, o šypsenos.
Jos, ir dar, kai jie dedasi,
neva jų negirdžiu.
O ir negirdžiu, juk, šiaip ar taip,
aš jiems nelyg užsienietė.
Jie kalba vien kapotais gomuriniais garsais,
akivaizdžiais kaip kumpio atrėža,
bet aš juk – iš dievų krašto,
kur reikšmės paslankios ir painios.
Ne kiekvienam prasitariu,
bet šįkart palinkstu arčiau ir šnabždu:
mano motiną išprievartavo šventoji gulbė.
Tu tuo tiki? Gali vestis mane vakarienės.
Šitai mes sakom visiems vedusiems vyrams.
Pavojingų paukščių, žinia, aplink gyvas galas.
Tik niekas, išskyrus tave,
čia to nesuprastų.
Visiems kitiems terūpi vėpsot į mane
ir nieko nejusti. Supaprastinti mane iki
komponentų it kokiam laikrodžių fabrike
ar skerdykloj. Sugniuždyti paslaptį.
Įkalinti mane gyvą
mano pačios kūne.
Jie norėtų permatyt mane kiaurai,
bet nieko nėra neaiškiau
už absoliutų skaidrumą.
Žiūrėk – mano kojos nė nebesiliečia marmuro!
It dvelksmas ar balionas aš sklendžiu aukštyn,
plevenu pakilus šešis colius į orą
savo žėrinčioj gulbės kiaušinio šviesoj.
Manai, aš – ne deivė?
Išmėgink.
Tai nelaimingos meilės daina.
Vos palietęs mane tu sudegsi.
Ląstelė
Nagi, pažvelkime objektyviai. Turite
pripažinti, vėžio ląstelė – daili.
Jei būtų gėlė, sakytumėte: „Koks grožis!“ –
rausvai violetinis viduriukas ir rožiniai žiedlapiai...
Arba jei būtų ant kičinių ketvirto dešimtmečio mokslinės
fantastikos žurnalo viršelio, tartumėt: „Nuostabu“ –
visai kaip ateivis, puikiausiai pavykęs,
visos tos violetinės akys ir želė čiuptuvėliai
beigi spygliukai, o gal tai žiaunos,
tvinksinčios palei granuliuotą Marso
purvą, raudoną kaip kūno vidus,
jos švelnios sienelės
plečias ir plyšta, jos sporos
pasklinda visur, įsišaknija it pinigai,
sklendžia kaip pramanai ar
žalinga įtaka, kursuojanti per žmonių
smegenis, uoliai įsikasdamos
vis giliau. Pasak
laboranto, „ji pamiršo,
kaip mirti“. O ir kam prisiminti? Jai terūpi tik dar labiau
pasinert į amneziją. Gauti gyvybės daugiau ir gausiau.
Imti dar. Ryti dar. Replikuotis. Ir daryti
šiuos dalykus amžinai. Tokie norai
puikiai pažįstami. Pažvelkit į veidrodį.
Pelėda ant laužo
Keli coliai giliau, ir dirva pasidaro
lyg užsklęstos durys. Smarkus įšalas, ir sudie
visam derliui, kuris liko nenurinktas.
Kam senutei gvieštis šios erdvės,
juodų šaknų, raudonų syvų, kurie verčiau
atitektų vaikams?
Ji raganavo, o kaipgi.
Kai esi peralkus,
neišsiversi be tokių nagų, tokių gniaužtų.
Vidurnaktį, sulaikiusi kvapą, ji atkryžiavo pirštus
ir pelėdos plunksnos nuklojo visą jos kūną
kaip mėsą pelėsis, tiktai greičiau.
Pats ją mačiau, medžiojo peles
mėnesienoj. Buvo tyli
lyg rankos šešėlis, kai pasišvieti kelią žvake.
Maskavosi puikiai, bet supratau, kad tai ji,
kitą dieną – iš baltos plunksnos,
įstrigusios jai plaukuose.
Ji degė kaip reikiant, spirgėjo riebūs taukai.
Ūkė kraupiausiai. Turėjo grąžint orui tai,
ką ėmė, kai pakirsdavo mūsų jėgas.
Ji būtų galėjusi išsigelbėti
tuo savo baltosios pelėdos balsu,
bet mes jai šį tą nukapojom iš anksto,
kad nenuskristų.
Pirštus – iš tiesų tai buvo sparnai.
Stebėjom, kaip ji liepsnoja, o paskui pasigėrėm.
Jos širdis – tai žarija,
kuria mes įkuriam krosnis.
Tokia jau mūsų kultūra,
ne jūsų tai reikalas.
Jūsų padai minkšti.
Jūs nė nenutuokiat, ką reiškia
gyventi šitaip arti pamatinės uolienos.
Rožinis viešbutis Kalifornijoje
Mano tėvas darbuojas kirviu
ir lapai krinta nuo medžių.
Dabar tūkstantis devyni šimtai
keturiasdešimt tretieji.
Jis ruošia malkas žiemai.
Jo šautuvas stovi atremtas už durų
šalia žąsies taukais įtrintų darbo batų.
Iš metalinio kamino rūksta dūmai.
Naktį aš miegu dviaukštėj lovoj.
Bangelės glosto ežerą.
Rytais būna taip šalta,
kad net matom iškvepiamą orą
ir ledą, aptraukusį uolėtą krantą.
Mama iš po krosnies
išgrėbia pelenus.
Čia ramu ir saugu
girdint, kaip skaldomos malkos tuščiam miške,
uodžiant dūmus.
Dabar tūkstantis devyni šimtai
keturiasdešimt tretieji.
Kai baigias lietus, užsikuriam laužą.
Vaikai šoka aplink jį,
traukia dainas apie karą,
kuris vyksta kaži kur kitur.
Kas gi nutiko jiems, tiems žodžiams,
kurie kadaise šitaip žėrėjo
spindinčiu naivumu?
Sukiodavau juos burnoj it rutuliukus,
jų skonis būdavo tyras: atsidavė
dūmais, šautuvu, batais, krosnimi.
Ugnimi. Išbarstytais pelenais. Mišku žiemą.
Sėdžiu rožiniam kambary.
Pasendinta komoda,
nusėta dirbtinių kirmgraužų.
Nejau nepakanka praeities,
kad jos taip norisi dar daugiau?
Dabar tūkstantis devyni šimtai
keturiasdešimt tretieji.
Dabar tūkstantis devyni šimtai
keturiasdešimt ketvirtieji,
girdžiu, kaip skaldomos malkos.
Tai dėl vandenyno,
tai dėl karo,
kuris neužsilaiko po bangomis ir pasitraukia.
Kilimas kvepia pelenais.
Tai rožinis viešbutis,
kur viskas atsikartoja
ir niekas nevyksta kaži kur kitur.
Žmogus ledyne
Dabar pažiūrėkim: ledyne rastas žmogus,
dviejų, gal trijų tūkstančių metų senumo,
ir viskas išlikę kaip buvo: batai, dantys ir strėlės,
užmerktos akys, kailinė kepurė ir amuletas, kurį jis
nešiojo, kad nežūtų nuo sniego. Jie spėja, kad tai
pasiuntinys, jį užklupo pūga, bet jo kūnas
tebėra šviežutėlis it mastodonto. Tada dar turim
skaidrių dėžutę, jas rado rūsy mano
brolis – kadaise tokias sprausdavom
tarp stiklų. Pasirodo, pelėsis jų
neima. Truputį pavalėm, nukrapštėm
tuos mažus žiedelius iš
sukietėjusios žemės, paskui jau pamojom
šviesos lazdele, ir štai – mano tėvas,
gyvas arba išsaugotas kažin kaip kitaip, jaunesnis
už visus mus dabar, tamsiaplaukis ir liesas,
plačiaklešnėmis kelnėmis, vilnoniais
antblauzdžiais, pėdas sukišęs į mūsų senelių
suvarstomus aulinius, prie ežero, kūrena iškylos
laužą, skaidrus melsvas oras – gal tai šiaurietiška
vasara, o gal senstančios plėvelės išdaigos –
blunkančios plonyčio pagrindo spalvos,
raudona darosi rožinė, o žalia papilkėja,
bet jos tebėra. Jos vis dar čia. Tai viskas, ką turim,
šis aidas, šis sustingęs įrėmintas simuliakras,
plonytis atspaudas kaip atsakas
į mūsų maldas šaukiantis amžinybės,
kai pirmąkart įsisąmoninom,
kad nei sustoti, nei gyventi atbuline eiga mes negalim;
kai prasimerkę
įsitikinom, kad esam
be meilės, be pagiežos spaudžiami nuožmiam
lediniam Chemijos ir Fizikos glėby, – jos mūsų
blogosios krikštamotės. Tai jos dalyvavo mums
gimstant, jos užtraukė mums prakeiksmą:
„Ir nesudėsi tu bluosto per amžius.“
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas