Margaret Atwood eilėraščiai

Margaret Atwood (g. 1939) yra daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų (tarp jų – dukart Bookerio premiją) pelniusi Kanados rašytoja – prozininkė ir poetė, literatūros kritikė. Išleidusi keliolika poezijos knygų, keliolika romanų (matyt, garsiausi jų būtų „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“) ir „Liudijimai“ („The Testaments“), pasirodę ir lietuviškai), daug literatūros ir socialinės kritikos knygų, apsakymų rinkinių, knygų vaikams. Čia pateikiami eilėraščiai versti iš poezijos knygos „Rytas sudegusiuose namuose“ („Morning in the Burned House“, 1995).

Vertėjas

 

Margaret Atwood. PiarasÓ Mídheach/ Collision/ Sportsfile nuotr.

 

Manet „Olimpija“

 

Ji daugmaž atsilošus.

Pamėginkit išbūti tokioj padėty,

vargu ar labai atsipalaiduosit.

Dešinė jos ranka sulenkta aštriu kampu.

Kaire prisidengia krūmelį.

Su bateliais, bet be kojinių,

et, kaip nedõra. Gėlė

jai už ausies aiškiai

netikra, primena

ornamentus ant lovatiesės.

Langai (jei jų apskritai yra) uždaryti.

Tai nuodėmė už uždarų durų.

Viršum (apsirengusios) tarnaitės galvos –

neregimas žodžių balionas su įrašu: „Šliundra“.

 

Ir vis dėlto. Tik pažvelkit į kūną,

anaiptol ne trapų, o provokuojantį,

į tuos blyškius spenelius,

spoksančius tiesiai jums į akis.

Atkreipkite dėmesį ir į juodą raištelį

jai aplink kaklą. Kas ten po juo?

Plonytė raudona gija, ties kuria galvą

jai buvo nuėmę ir vėl priklijavo.

Ji siūlo kūną,

bet kaklas – ne pats tobuliausias.

 

Tai ne šiaip tik gardus kąsnelis.

Aprenkite ją, ir ji bus kaip iš akies lupta mokytoja,

iš tų, kurios rankose tvirtai laiko vadžias.

 

Yra ir dar kažkas šiame kambary.

Tai jūs, mesjė vujariste.

O dėl jūsų daikto, tai

ji jau mačius tokių, ir geresnių.

 

Aš, šioji galva, esu vienintelis

šio paveikslo objektas.

O jūs, pone, – tik baldai.

Mėžkitės lauk.

 

 

Į magnoliją įsikūnijusi Ava Gardner

 

Kažkodėl man niekada nepavykdavo

būti rimtai vertinamai. Jie versdavo mane

dėvėti drabužius su raukiniais: pečių

nepridengiančias palaidines, besiplaikstančius

ispanų šokėjų ruožuotus sijonus, nors

pasipūtėliškumas prie manęs ir nelipo –

visuomet būdavau gundoma

mirktelėti, parodyti ne tragiškai ištemptą

kaklą, o ruoželį juosmens. Bet pažvelkit į mane

dabar: vaginalinė rožinė,

gyvybinga it laisvinamųjų buteliukas, –

atsižvelgiant į kompaniją, ne itin garbinga

spalva. Pripažinkim: ankstesniam

kūne atrodyti dailia ir moteriška tebuvo

juokai. Vyrams magėdavo nusitempti mane

į trofėjų kambarį, parsiversti, jei įmanoma,

ant biliardo stalo, o moterims – tiesiog išbadyt

man akis. Pati kur kas labiau būčiau norėjus

tik šauniai leist laiką – trupučio nerūpestingos

meilės, juoko, kelių gėrimų, bet tai

buvo neįmanoma.

 

Kas galėjo suteikti man daugiau

svorio? Daugiau reikšmės? Jų akyse.

Ilgesni iltiniai? Keršto troškimas?

Po skvernu paslėptas stiletas,

pilkšva lemties vaivorykštė

it aureolė iš apkartusių taukų...

Ar geriau: šarvuotai

joti per stepes, vesti ordas

ginkluotų žudikų. Juk už tai iškyla

statulos iš vario arba akmens, o jose –

išdidžiai suraukti antakiai, suspausti,

tarsi kramtant, žandikauliai –

kaip tik tokias atsakingi piliečiai stato

po daugelio metų

visiems tiems liūdniesiems naikintojams.

 

Ką gi, velniop juos. Verčiau jau

liksiu gėle, kad ir šitokia, primenančia

dekoracijas iš lignino

per vidurinės mokyklos šokius.

Tebūsiu sutrypta kitą dieną

po besitvarkančio valytojo kojom,

tebūsiu drėgnas flirtas, suglamžyta

tiulio skiautė, tebūsiu nevykusios

glamonės mašinų aikštelėj, storasprandis

bernas su kišenine gertuve, tebūsiu keistas

veblenimas vilkint suvarstytą kikliką, pigūs

kvepalai tarp šlakuotų krūtų – tai kur kas

geriau nei visa jų istorija, išblukusios

vėliavos, sausi pergamentai, sluoksniai

negyvėlių kaulų, kuriuos jie taip gerbia,

skerdynės, apie kurias jie kala mintinai ir

pasakoja savo vaikams, kurioms meldžiasi

 

čia, kur jie nekenčia puokščių, bemintės

botanikos malonumai, taurė ar pora taurių

vyno terasoj, nuoga koja ties balta kelnių klešne

po stalu, toji senoviška gudrybė, vitališkoji

mįslė, gyvybės vandens klišė, dėl kurios

visa kas juda pirmyn, yra menka ir neįkainojama,

vėjelis, šnarenantis tai, kas jau tapę dabar

mano lapais, mano žaliomis užmerktomis

akimis, mano nereikšmingais

vulgariais trapiais įkaitusiais žiedlapiais,

ta daugybe mano burnų padažytomis lūpomis,

pretenzingomis ir drėgnomis tarsi bučiniai,

prasiveriančiomis oranžerijoje, ak, bet ką

atiduočiau, kad tik vėl galėčiau atgaut jį:

tą tikrąjį žmogišką

ankstesnį pavidalą – tai buvo viskas,

ką turėjau išties. Tą džiaugsmą.

 

 

Trojos Elena šoka ant stalo

 

Pasaulyje pilna moterų,

kurios, jei tik galėtų, pasakytų,

kad man turėtų būt gėda. Mesk tuos

šokius. Turėk savigarbos, susirask

normalų darbą.

Kurgi ne. Ir minimalų atlyginimą,

ir varikozines venas – tiesiog stypsočiau

aštuonias valandas prie

stiklinio prekystalio susisukus

į drabužius iki pat kaklo, užuot

it sumuštinis su mėsa

rodžiusi savo grožybes.

Prekiaučiau pirštinėm ar panašiai.

Užuot prekiavusi tuo, kuo prekiauju

dabar. O juk reikia talento, kad

prastumtum tokį miglotą,

veik neapčiuopiamą dalyką.

„Tave išnaudoja“, – pasakytų jos. Taip,

tik kad ir ką jūs manot, aš bent jau

pati pasirenku, kaip, ir pasiimu pinigus.

 

Aš kuriu vertę.

Parduodu viziją, – kaip ir pamokslininkai,

kaip kvepalų reklamuotojai, – troškimą

ar jo kopiją. Viskas priklauso nuo

pasirinkto laiko – visai kaip pasakojant

anekdotą ar kariaujant.

Aš perparduodu vyrams jų blogiausius

įtarimus, kad viskas parduodama,

ir net dalimis. Jie spokso į mane ir regi

žmogžudystę grandininiu pjūklu prieš pat

jai įvykstant, kol dar šlaunys, šikna, akių

tušas, skylutė, papai ir speneliai

tebėra savo vietoj.

Kokia neapykanta jie užsiplieskia,

tie mano alum atsiduodantys garbintojai!

Ja arba blausia beviltiška meile. Matydama

jų galvų eiles ir į viršų užverstas akis,

maldaujančias, bet pasirengusias smigt man

į kulkšnis, imu suprasti potvynius ir žemės

drebėjimus, ir norą mindyt skruzdes.

Laikausi ritmo ir jiems šoku, nes jie

negali kitaip. Muzika kvepia lapėm,

ji aitri kaip įkaitęs metalas,

deginantis šnerves,

ar drėgna kaip rugpjūtis, ūkanotas ir ilgesingas,

kaip nusiaubtas miestas rytojaus dieną,

kai visi prievartavimai ir žudymai

jau baigti, o išgyvenusieji šmirinėja

tai ten, tai šen, ieškodami atliekų,

kad pavalgytų, ir visur justi tik nykus išsekimas.

 

Beje, kad jau apie tai, – labiausiai mane

išvargina ne kas kita, o šypsenos.

Jos, ir dar, kai jie dedasi,

neva jų negirdžiu.

O ir negirdžiu, juk, šiaip ar taip,

aš jiems nelyg užsienietė.

Jie kalba vien kapotais gomuriniais garsais,

akivaizdžiais kaip kumpio atrėža,

bet aš juk – iš dievų krašto,

kur reikšmės paslankios ir painios.

Ne kiekvienam prasitariu,

bet šįkart palinkstu arčiau ir šnabždu:

mano motiną išprievartavo šventoji gulbė.

Tu tuo tiki? Gali vestis mane vakarienės.

Šitai mes sakom visiems vedusiems vyrams.

Pavojingų paukščių, žinia, aplink gyvas galas.

 

Tik niekas, išskyrus tave,

čia to nesuprastų.

Visiems kitiems terūpi vėpsot į mane

ir nieko nejusti. Supaprastinti mane iki

komponentų it kokiam laikrodžių fabrike

ar skerdykloj. Sugniuždyti paslaptį.

Įkalinti mane gyvą

mano pačios kūne.

Jie norėtų permatyt mane kiaurai,

bet nieko nėra neaiškiau

už absoliutų skaidrumą.

Žiūrėk – mano kojos nė nebesiliečia marmuro!

It dvelksmas ar balionas aš sklendžiu aukštyn,

plevenu pakilus šešis colius į orą

savo žėrinčioj gulbės kiaušinio šviesoj.

Manai, aš – ne deivė?

Išmėgink.

Tai nelaimingos meilės daina.

Vos palietęs mane tu sudegsi.

 

 

Ląstelė

 

Nagi, pažvelkime objektyviai. Turite

pripažinti, vėžio ląstelė – daili.

Jei būtų gėlė, sakytumėte: „Koks grožis!“ –

rausvai violetinis viduriukas ir rožiniai žiedlapiai...

 

Arba jei būtų ant kičinių ketvirto dešimtmečio mokslinės

fantastikos žurnalo viršelio, tartumėt: „Nuostabu“ –

visai kaip ateivis, puikiausiai pavykęs,

visos tos violetinės akys ir želė čiuptuvėliai

beigi spygliukai, o gal tai žiaunos,

tvinksinčios palei granuliuotą Marso

purvą, raudoną kaip kūno vidus,

 

jos švelnios sienelės

plečias ir plyšta, jos sporos

pasklinda visur, įsišaknija it pinigai,

sklendžia kaip pramanai ar

žalinga įtaka, kursuojanti per žmonių

smegenis, uoliai įsikasdamos

vis giliau. Pasak

 

laboranto, „ji pamiršo,

kaip mirti“. O ir kam prisiminti? Jai terūpi tik dar labiau

pasinert į amneziją. Gauti gyvybės daugiau ir gausiau.

Imti dar. Ryti dar. Replikuotis. Ir daryti

šiuos dalykus amžinai. Tokie norai

puikiai pažįstami. Pažvelkit į veidrodį.

 

 

Pelėda ant laužo

 

Keli coliai giliau, ir dirva pasidaro

lyg užsklęstos durys. Smarkus įšalas, ir sudie

visam derliui, kuris liko nenurinktas.

 

Kam senutei gvieštis šios erdvės,

juodų šaknų, raudonų syvų, kurie verčiau

atitektų vaikams?

 

Ji raganavo, o kaipgi.

Kai esi peralkus,

neišsiversi be tokių nagų, tokių gniaužtų.

 

Vidurnaktį, sulaikiusi kvapą, ji atkryžiavo pirštus

ir pelėdos plunksnos nuklojo visą jos kūną

kaip mėsą pelėsis, tiktai greičiau.

 

Pats ją mačiau, medžiojo peles

mėnesienoj. Buvo tyli

lyg rankos šešėlis, kai pasišvieti kelią žvake.

 

Maskavosi puikiai, bet supratau, kad tai ji,

kitą dieną – iš baltos plunksnos,

įstrigusios jai plaukuose.

 

Ji degė kaip reikiant, spirgėjo riebūs taukai.

Ūkė kraupiausiai. Turėjo grąžint orui tai,

ką ėmė, kai pakirsdavo mūsų jėgas.

 

Ji būtų galėjusi išsigelbėti

tuo savo baltosios pelėdos balsu,

bet mes jai šį tą nukapojom iš anksto,

 

kad nenuskristų.

Pirštus – iš tiesų tai buvo sparnai.

Stebėjom, kaip ji liepsnoja, o paskui pasigėrėm.

 

Jos širdis – tai žarija,

kuria mes įkuriam krosnis.

Tokia jau mūsų kultūra,

 

ne jūsų tai reikalas.

Jūsų padai minkšti.

Jūs nė nenutuokiat, ką reiškia

gyventi šitaip arti pamatinės uolienos.

 

 

Rožinis viešbutis Kalifornijoje

 

Mano tėvas darbuojas kirviu

ir lapai krinta nuo medžių.

Dabar tūkstantis devyni šimtai

keturiasdešimt tretieji.

Jis ruošia malkas žiemai.

Jo šautuvas stovi atremtas už durų

šalia žąsies taukais įtrintų darbo batų.

Iš metalinio kamino rūksta dūmai.

 

Naktį aš miegu dviaukštėj lovoj.

Bangelės glosto ežerą.

Rytais būna taip šalta,

kad net matom iškvepiamą orą

ir ledą, aptraukusį uolėtą krantą.

Mama iš po krosnies

išgrėbia pelenus.

 

Čia ramu ir saugu

girdint, kaip skaldomos malkos tuščiam miške,

uodžiant dūmus.

Dabar tūkstantis devyni šimtai

keturiasdešimt tretieji.

Kai baigias lietus, užsikuriam laužą.

Vaikai šoka aplink jį,

traukia dainas apie karą,

kuris vyksta kaži kur kitur.

Kas gi nutiko jiems, tiems žodžiams,

kurie kadaise šitaip žėrėjo

spindinčiu naivumu?

Sukiodavau juos burnoj it rutuliukus,

jų skonis būdavo tyras: atsidavė

dūmais, šautuvu, batais, krosnimi.

Ugnimi. Išbarstytais pelenais. Mišku žiemą.

 

Sėdžiu rožiniam kambary.

Pasendinta komoda,

nusėta dirbtinių kirmgraužų.

Nejau nepakanka praeities,

kad jos taip norisi dar daugiau?

 

Dabar tūkstantis devyni šimtai

keturiasdešimt tretieji.

Dabar tūkstantis devyni šimtai

keturiasdešimt ketvirtieji,

girdžiu, kaip skaldomos malkos.

Tai dėl vandenyno,

tai dėl karo,

kuris neužsilaiko po bangomis ir pasitraukia.

Kilimas kvepia pelenais.

 

Tai rožinis viešbutis,

kur viskas atsikartoja

ir niekas nevyksta kaži kur kitur.

 

 

Žmogus ledyne

 

Dabar pažiūrėkim: ledyne rastas žmogus,

dviejų, gal trijų tūkstančių metų senumo,

ir viskas išlikę kaip buvo: batai, dantys ir strėlės,

užmerktos akys, kailinė kepurė ir amuletas, kurį jis

nešiojo, kad nežūtų nuo sniego. Jie spėja, kad tai

pasiuntinys, jį užklupo pūga, bet jo kūnas

tebėra šviežutėlis it mastodonto. Tada dar turim

 

skaidrių dėžutę, jas rado rūsy mano

brolis – kadaise tokias sprausdavom

tarp stiklų. Pasirodo, pelėsis jų

neima. Truputį pavalėm, nukrapštėm

tuos mažus žiedelius iš

sukietėjusios žemės, paskui jau pamojom

šviesos lazdele, ir štai – mano tėvas,

gyvas arba išsaugotas kažin kaip kitaip, jaunesnis

už visus mus dabar, tamsiaplaukis ir liesas,

plačiaklešnėmis kelnėmis, vilnoniais

antblauzdžiais, pėdas sukišęs į mūsų senelių

suvarstomus aulinius, prie ežero, kūrena iškylos

laužą, skaidrus melsvas oras – gal tai šiaurietiška

vasara, o gal senstančios plėvelės išdaigos –

blunkančios plonyčio pagrindo spalvos,

raudona darosi rožinė, o žalia papilkėja,

 

bet jos tebėra. Jos vis dar čia. Tai viskas, ką turim,

šis aidas, šis sustingęs įrėmintas simuliakras,

plonytis atspaudas kaip atsakas

į mūsų maldas šaukiantis amžinybės,

 

kai pirmąkart įsisąmoninom,

kad nei sustoti, nei gyventi atbuline eiga mes negalim;

kai prasimerkę

įsitikinom, kad esam

be meilės, be pagiežos spaudžiami nuožmiam

lediniam Chemijos ir Fizikos glėby, – jos mūsų

blogosios krikštamotės. Tai jos dalyvavo mums

gimstant, jos užtraukė mums prakeiksmą:

„Ir nesudėsi tu bluosto per amžius.“

 

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas