Pavietrė

kaulo kojom
atbarška grindiniu
penktą ryto
kaip rašė poetai

vaikystėj prasilenkėm
gulėjau
stiklo dėžėj
išrėkęs
sprangų ir šiltą
sielos mėsgalį

nieko nelaukiau
negaudavau
nieko

tik vienatvė
it išvirinta
valdiška antklodė
balčiausia
it smertis

plytėjo
užklojo

tokia legenda
taip atėjau
maniau taip

taip ir mirsiu
rupūžė
užrėplios
ant širdies
patinusios

spūst

pavietrė
kaulo kojom
atbarška

pro liepą
pro mūrą
pro vasarą

Vilniuj.

 

* * *
Vėjo erdvūs plaučiai. Išpučia
pro kaulus ir mėsą. Raides
daugiau nebe mano. Nepasemsiu
jų sauja it buožgalvių.
Negels pirštų nuo žodžių
vandens. Nėra mano
atvaizdo properšoj. Nėra balso.
Nieks necirpia saulėkaitoj
nekruta pašaknėse. Netikiu
tavim. Nebetikiu. Tik vėjas
šniokščia. Prieš virsdamas
žemėn. Pradreskia dangų
ragais, išlaužo eglynus
nuplėšia stogus. Išpučia
pro kaulus ir mėsą
paskutiniu kvapu
mano dvasią.

 

Miestelėnai
(seno eilėraščio reversas)

mieste karnavalai
ir dainos. nelaukia
niekas rytojaus.

lietus. gatvės
sausakimšos. košė
po kojomis.

paskubom
mes visi
paliekame būstus.
isteriškai šypsomės.
perkam dešras
drožtus šaukštus
lipnius gaidelius.

nežiūrim
į viršų. vengiam
akių. vogčiomis
dairomės. tempiam
iš paskos vaikus.

kas mes? miestiečiai
išėję į šventę. beginkliai.
plėšrūs ir godūs.
mandagūs ir bailūs.

mūsų geras – dėžutėse.
kulnuose mūsų širdys.

nes rytoj
(ne, ne, nebus jo
nereikia galvoti)
nes rytoj
uždaro vartus
uždangsto
Dievo motinas
nuplėšo padangtes

nes rytoj
mus suskirsto
į raudonus ir
mėlynus.

nes rytoj
mes kibsim
artimui savo
į gerklę.

 

Easy Rider

važiuočiau tamsoj
liepsnos autobusu
pro stotį
pilną nemigos klipatų
pro priemiesčius
su apkasais, ambrazūrom
ir dzotais

važiuočiau ramiai
rusendamas
ugnies akvariume
pro daugiabučių riekes
dantis ir akių obuolius
boluojančius
tamsos tirščiuose

regėčiau
kaip susiskleidžia miestas
gėlės kumštuku
kaip kruta ir vejas
smėlėtos
jo požemių šaknys

važiuočiau
liepsnos autobusu

tolyn
gilyn

į siaubingą
gamtos svetingumą
drėgną prieglobstį
gurgiančias samanas

važiuočiau
matuotis šalto
ir šlapio drabužio

atsigulti
veidu į aidintį kupolą

išdegti

 

Rašytojų nuotraukos

stengiausi jus perkąst
žiūrėjau į veidus
bet iš tikrųjų ieškojau
ne jų paslapties
ieškojau savo –
ar mus sieja kas nors:
gija, siūlas, ryšys
ar esam paliesti
to paties piršto
ar laiku pakėlėme to
juodo telefono ragelį
ar pervėrė mus tvyksnis
šviesa
kai žinai:
tau duota
tau praskleidė uždangą
pelnytai
žinoma, pelnytai
tie spąstai
tas žinojimas
priklausomybė
saldi nekantra
pelnytai
visų veiduose atsispindi
tas pats sutrikimas
nuostaba
drovus įžūlumas

puikybė

 

* * *
ko negaliu iškosėt
iš smaluotų plaučių
tokį vaiskų vystantį
rugpjūtį?

traukiasi
vėsdamas pasaulis
ryškėja siūlės, sudūrimai
skruostikauliai

šviesa
virsta pergamentu
cukruojasi, slūgsta

vakarop man tavęs
vis mažiau

susėdam greta
ir žiūrim
kaip rūkas slenka
iš kalvų apkasų

tylus
kaip tavo kvėpavimas
kaip mūsų šiluma

kaip pirštai
nerandantys pirštų

 

Bibliotekininkė

veidas
tarp šokančių dulkių
pakeltas į šviesą –
viršutinę Dievo lentyną

ieško savo raidės
gal net žino ją –
susirado tarp minkštų
nuvartytų katalogo lapelių

– ar balsė Jis atvira, gaudžianti
ar sprogstantis, šnypščiantis
priebalsis?

ko daugiau tose raidėse?
erdvės
lipnaus sąmokslo rašalo
blogio dėmių
sudususio nuodėmės kvapo?

Spėlionės – tai viltis, nežinomybė
kažkas iš tolimųjų lentynų
patamsių
gundo tarti – likimas

bet šiandien
vakarą skaidrų, vėjuotą
tai tik pokalbis
verčiami lapai

kelionė