Matthew Dickman

JAV poetas Matthew Dickmanas gimė 1975 m. Portlande, augo darbininkų gausiai gyvenamame Lentso kvartale. Tai neišvengiamai paveikė ir jo kūrybą, kupiną nuorodų į asmeninius išgyvenimus, socialinę nelygybę ir popkultūrą. Iš viso išleidęs 4 eilėraščių rinkinius. Pirmoji M. Dickmano poezijos knyga „Amerikietiška poema“ (2008) buvo įvertinta žurnalo „American Poetry Review“ skiriama prestižine Honickmano pirmosios knygos premija. Spausdinami eilėraščiai – iš naujausios jo knygos „Stebuklų šalis“ (2018), kurioje poetas grįžta į vaikystę, paauglystę, jos patirtis.

 

 Matthew Dickman
Matthew Dickmanas. Sarah Mirk nuotrauka.

 

Braškinis mėnulis

Atrodė, jog visas pasaulis

iškvėpė išties greitai, lyg kas būtų

smogęs į pilvą.

Kiekviena daina buvo apie tave.

Nejuokauju. Visai

kaip išties prastose dainose, o dabar

nebegaliu klausytis nieko,

nes esu kaip pūkuota kamanė,

atšokanti nuo visų šių kuokelių,

spustelinti juos drėgnu

smakru ir apsimetanti,

jog tai tavo pilvas, medus, mieloji,

atrodo, jog niekada

nebebūsiu OK, o vasara

bet kuriuo atveju artėja.

Vasara nužvelgia mane,

papurto galvą

ir taria, pizdon tave,

turėjai tam pasiruošti,

turėjai būti

tėvu, bet dabar esi lyg

šunų ėdalo skardinė, ir susijaudinę

yra tik šunys,

bet tu ir aš žinome – taip yra

tik todėl, kad jie nesupranta,

tik todėl, kad jie augintiniai

ir yra mušti

dienraščiu, kurį

išmokyti parnešti į vidų

ir padėti prie didelių beplaukių

šeimininkų kojų. Gulkis. Gulėk.

Tenorėjau, kad kada nors lieptum man

sėdėti. O dabar mirsiu

labiau nei bet kada, ir tai gula ant manęs,

žinau, žinau, tai mano kaina,

tai mano kaltė, štai ką

jie sako, o ir turėtų.

Vis meldžiuos, kad tai tebūtų vasaros

kalbos, kad tai tebūtų šunų

lojimas, vis žvalgausi į namus,

kuriuose galėtume gyventi, lyg žmogus,

pašautas į galvą ir klausinėjantis

aplinkui klykiančių žmonių,

ar jam kažkas

ant veido, jis tiesiog nesugeba

to suprasti, kvailas žvėris, žuvęs, bet

iš tikrųjų nė nenumanantis, kad jo nebėra.

 

 

Antra nakties

Netekau kūno kovoje už savo kūną.

Netekau brolio, nes jo kūnas taip nekentė jo.

Pamečiau laiką.

Pamečiau kelią, buvau laimingas ir virš manęs kybojo mėnuo.

Nebejaučiau pirštų.

Netekau keleto draugų, bet radau slaptą kambarį savo bute.

Netekau sietyno šviesos anapus tavo pečių ašmenų.

Netekau 1975-ųjų.

Pamečiau skrybėlę, kurią man davei, ir niekuomet nebebuvau toks pat.

Netekau baltųjų lokių, netekau tigrų, netekau dramblių.

Netekau laivo jūroje.

Pamečiau butelį.

Netekau šonkaulio, kurį davė Dievas, ir šonkaulio, kurį Dievas atėmė.

Pamečiau paklodę, kurioje buvai iškirpęs dvi skyles akims, idant matyčiau.

Netekau visų pinigų.

Nepraradau nieko, kas galėtų išsaugoti man gyvybę.

Netekau šviesos baloje su savo veidu ir lazdos.

Atsikračiau įpročio būti su tavimi.

Netekau vėjo, pučiančio pro mano langą, ir lovos po juo.

Netekau kraujo.

Atsikračiau kraujo, žvaigždžių ir penktos klasės.

Pamečiau spalvinimo knygelę ir spalvą, kurią sudaro geltona ir mėlyna.

Pamečiau visas savo plombas.

Pralaimėjau kovą, kurioje mokėjau grynais, kad parkrisčiau, neatsikelčiau ir niekados nebepakilčiau.

 

 

Linoleumas

Rajanas turėjo mamos nuotraukų,

kurias rodydavo

 

draugams, visiems mums,

pasiklydusiems šeštos klasės labirinte, kylantiems

 

į merginų atmosferą. Jo mama

vilki gepardine liemenėle ir guli ant plastikinio

 

sofos apkloto,

jos rankos sunertos,

 

plaštakos

dengia tarpkojį, burna

 

su šypsena,

o akys, įtariu, nukreiptos

 

į akis

vyro, su kuriuo ji susipažino ir kuris jai patiko,

 

vyro, kurį parsivedė į namus, o gal

ją nufotografavo draugė arba ji privertė sūnų.

 

Rajanas turėjo nedidelę jų krūvelę,

kurią laikydavo kojinėje su geltonais dryželiais.

 

Mano mėgstamiausia Rajano mamos nuotrauka

buvo ta, kurioje ji klūpo virtuvėje,

 

nuoga, bet prisidengusi ilgais

plaukais, jos keliai

 

prispausti prie linoleumo, tų pačių grindų,

ant kurių ji stovėdavo

 

rytais,

maišydama degtinę su apelsinų sultimis, o nauja diena

 

gatvėje pasirodydavo lyg furgonas

juodai uždažytais langais.

 

Ji buvo tokia graži

ir maloni mums. Pamenu,

 

ji daug juokdavosi.

Tu ir aš žinome, ką Rajanas darydavo

 

su nuotraukomis likęs vienas,

ir tai anaiptol nebūdavo panašu į mirtį.

 

Jis atrado kažką,

ką galėjo laikyti

 

rankoje kaip alchemikas,

būdą, kaip gėdą iš paprasto metalo paversti auksu.

 

 

Vidurdienis

Buvau viduje, kol visi iki vieno buvo su kitais.

Buvau tavo kūne pernelyg ilgai.

Pasilikau ir tikėjaus, kad šalis pakils virš vandens.

Pasilikau ir likau.

Pasilikau ir kreipiausi į minią, kurioje nebuvo nė vieno.

Apsistojau tamsiausiame tavo plaukų kampelyje.

Pasilikau dėl indų ir rankšluosčių.

Pasilikau taškuotame savo smegenų „aš“.

Likau viduje ir laukiau, kol sveikatos ministras pašauks mane vardu.

Pasilikau netoli šviesos tavo lange ir raudonų lapų.

Buvau pakankamai ilgai, kad patikčiau tavo sūnui.

Apsistojau nežinomoje planetoje.

Pasilikau, nes nežinojau, ką dar galėčiau daryti, taip pat dėl peilių.

Likau ir atėjus laikui gultis.

Pasilikau, nors esu mažas berniukas, turįs gulimosi valandą ir motinos psichiką.

Likau ir padėjau apsivalyti.

Pasilikau dėl meilės paparčiams, lietaus ir smėlio tavo batuose.

Likau ir piešiau gėles sau ant rankos.

Pasilikau ir išpjoviau gėles.

Pasilikau, nes jie mane užtikrino, kad ten bus vaistų.

Pasilikau, nes jų ten nebuvo.

Pasilikau dėl saulės laikrodžio, degalinės ir kalėdinių lempučių.

Likau, nors manęs prašė išeiti.

Pasilikau, nes išėjimas prilygsta lėktuvo sprogimui vaikų lopšelyje.

 

 

Bloga meilė

Šviesa iš verandos tarsi prožektorius, ieškantis kūnų, mano kūnas

sėdi šalia jaunesniosios sesers kūno, kuris dreba, ji verkia,

nes jos

širdis

sudaužyta,

noriu,

kad sesuo

vėl jaustųsi

 

visavertė, noriu, kad ji būtų laiminga. Mudu prie burnų vis keliame alų lyg

sunkiaatlečiai, kilnojantys labai nedidelius svorius.

Noriu, kad ji nesikankintų, bet kartu man ir nerūpi.

Šia prasme

esu lyg

mama –

mama

džiaugiasi,

kai jos vaikai

 

grįžta į namus, kad ir kas nutiktų, kad ir kokia liga ar gėda, nesvarbu,

ar jie grįžta todėl, kad susimovė, tiesiog džiaugiasi

galėdama

jais pasirūpinti

ir laiko juos

glėbyje apsimesdama,

kad jie ir vėl

maži, taip ir aš

 

su seserimi, noriu, kad ji niekuomet neišeitų

iš verandos, atidarinėju vieną alaus skardinę po kitos,

idant ji pasiliktų, noriu, kad ji niekada nesiliautų čia buvusi, o kadangi esu savanaudis

ir bijau

mirties, man gerai,

kad ją

plėšo

sielvartas, man gerai,

kad pasaulis

 

ją tempia žemyn, ir sakau, taip, žinau, man labai gaila, bet iš tikrųjų

galvoju, tebūnie taip amžinai, tegul ji verkia ir verkia,

tegul kamuojasi,

jei tai reiškia,

kad laikysiu

ją glėbyje, jei tai reiškia,

kad niekada nesiliausime

gėrę.

 

 

Vidurnaktis

Dabar visa bus antidepresantai ir rožės.

Dabar jau turiu eiti namo.

Dabar vonioje mirksi šviesa.

Dabar mano smegenys yra šokdynės, saldymedis ir televizoriai.

Dabar skambina mama.

Dabar tėvas grįžta namo.

Dabar fluorescencinės šviesos ir atsisagstymas tomografo viduje.

Dabar nežiūrėk į mane.

Dabar tiesiog visi nusiraminkime ir kas konkrečiai čia nutiko.

Dabar higieninis popierius ir žurnalai.

Dabar galiu tik slėptis lovoje ir raižyti mudviejų inicialus žievėje.

Dabar mėnesiena ir lūpų balzamas.

Dabar sakyk, kad ir ką ketinai sakyti.

Dabar gyvenvietės ir prieštankiniai pabūklai, taip pat turiu šampano.

Dabar galiu būti oras, kuriuo visuomet norėjau būti.

Dabar tau nebus ko nerimauti.

Dabar durys, langai ir neryški persikinė gatvės šviestuvo šviesa.

Dabar neliesk manęs.

Dabar nesijaudink, pakaks visiems, pažadu.

Dabar paradai, konfeti ir migdolai cukruje.

Dabar nežemiškas savęs išsižadėjimas.

Dabar skustuvai, vonios ir penkiasdešimt miligramų valiumo.

Dabar tai vyksta, be abejo, tai vyksta.

Dabar šitai nėra tai, ko tikėjausi, atsiprašau, tai tetruks akimirką.

 

Iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba