JAV poetas Matthew Dickmanas gimė 1975 m. Portlande, augo darbininkų gausiai gyvenamame Lentso kvartale. Tai neišvengiamai paveikė ir jo kūrybą, kupiną nuorodų į asmeninius išgyvenimus, socialinę nelygybę ir popkultūrą. Iš viso išleidęs 4 eilėraščių rinkinius. Pirmoji M. Dickmano poezijos knyga „Amerikietiška poema“ (2008) buvo įvertinta žurnalo „American Poetry Review“ skiriama prestižine Honickmano pirmosios knygos premija. Spausdinami eilėraščiai – iš naujausios jo knygos „Stebuklų šalis“ (2018), kurioje poetas grįžta į vaikystę, paauglystę, jos patirtis.
Matthew Dickmanas. Sarah Mirk nuotrauka.
Braškinis mėnulis
Atrodė, jog visas pasaulis
iškvėpė išties greitai, lyg kas būtų
smogęs į pilvą.
Kiekviena daina buvo apie tave.
Nejuokauju. Visai
kaip išties prastose dainose, o dabar
nebegaliu klausytis nieko,
nes esu kaip pūkuota kamanė,
atšokanti nuo visų šių kuokelių,
spustelinti juos drėgnu
smakru ir apsimetanti,
jog tai tavo pilvas, medus, mieloji,
atrodo, jog niekada
nebebūsiu OK, o vasara
bet kuriuo atveju artėja.
Vasara nužvelgia mane,
papurto galvą
ir taria, pizdon tave,
turėjai tam pasiruošti,
turėjai būti
tėvu, bet dabar esi lyg
šunų ėdalo skardinė, ir susijaudinę
yra tik šunys,
bet tu ir aš žinome – taip yra
tik todėl, kad jie nesupranta,
tik todėl, kad jie augintiniai
ir yra mušti
dienraščiu, kurį
išmokyti parnešti į vidų
ir padėti prie didelių beplaukių
šeimininkų kojų. Gulkis. Gulėk.
Tenorėjau, kad kada nors lieptum man
sėdėti. O dabar mirsiu
labiau nei bet kada, ir tai gula ant manęs,
žinau, žinau, tai mano kaina,
tai mano kaltė, štai ką
jie sako, o ir turėtų.
Vis meldžiuos, kad tai tebūtų vasaros
kalbos, kad tai tebūtų šunų
lojimas, vis žvalgausi į namus,
kuriuose galėtume gyventi, lyg žmogus,
pašautas į galvą ir klausinėjantis
aplinkui klykiančių žmonių,
ar jam kažkas
ant veido, jis tiesiog nesugeba
to suprasti, kvailas žvėris, žuvęs, bet
iš tikrųjų nė nenumanantis, kad jo nebėra.
Antra nakties
Netekau kūno kovoje už savo kūną.
Netekau brolio, nes jo kūnas taip nekentė jo.
Pamečiau laiką.
Pamečiau kelią, buvau laimingas ir virš manęs kybojo mėnuo.
Nebejaučiau pirštų.
Netekau keleto draugų, bet radau slaptą kambarį savo bute.
Netekau sietyno šviesos anapus tavo pečių ašmenų.
Netekau 1975-ųjų.
Pamečiau skrybėlę, kurią man davei, ir niekuomet nebebuvau toks pat.
Netekau baltųjų lokių, netekau tigrų, netekau dramblių.
Netekau laivo jūroje.
Pamečiau butelį.
Netekau šonkaulio, kurį davė Dievas, ir šonkaulio, kurį Dievas atėmė.
Pamečiau paklodę, kurioje buvai iškirpęs dvi skyles akims, idant matyčiau.
Netekau visų pinigų.
Nepraradau nieko, kas galėtų išsaugoti man gyvybę.
Netekau šviesos baloje su savo veidu ir lazdos.
Atsikračiau įpročio būti su tavimi.
Netekau vėjo, pučiančio pro mano langą, ir lovos po juo.
Netekau kraujo.
Atsikračiau kraujo, žvaigždžių ir penktos klasės.
Pamečiau spalvinimo knygelę ir spalvą, kurią sudaro geltona ir mėlyna.
Pamečiau visas savo plombas.
Pralaimėjau kovą, kurioje mokėjau grynais, kad parkrisčiau, neatsikelčiau ir niekados nebepakilčiau.
Linoleumas
Rajanas turėjo mamos nuotraukų,
kurias rodydavo
draugams, visiems mums,
pasiklydusiems šeštos klasės labirinte, kylantiems
į merginų atmosferą. Jo mama
vilki gepardine liemenėle ir guli ant plastikinio
sofos apkloto,
jos rankos sunertos,
plaštakos
dengia tarpkojį, burna
su šypsena,
o akys, įtariu, nukreiptos
į akis
vyro, su kuriuo ji susipažino ir kuris jai patiko,
vyro, kurį parsivedė į namus, o gal
ją nufotografavo draugė arba ji privertė sūnų.
Rajanas turėjo nedidelę jų krūvelę,
kurią laikydavo kojinėje su geltonais dryželiais.
Mano mėgstamiausia Rajano mamos nuotrauka
buvo ta, kurioje ji klūpo virtuvėje,
nuoga, bet prisidengusi ilgais
plaukais, jos keliai
prispausti prie linoleumo, tų pačių grindų,
ant kurių ji stovėdavo
rytais,
maišydama degtinę su apelsinų sultimis, o nauja diena
gatvėje pasirodydavo lyg furgonas
juodai uždažytais langais.
Ji buvo tokia graži
ir maloni mums. Pamenu,
ji daug juokdavosi.
Tu ir aš žinome, ką Rajanas darydavo
su nuotraukomis likęs vienas,
ir tai anaiptol nebūdavo panašu į mirtį.
Jis atrado kažką,
ką galėjo laikyti
rankoje kaip alchemikas,
būdą, kaip gėdą iš paprasto metalo paversti auksu.
Vidurdienis
Buvau viduje, kol visi iki vieno buvo su kitais.
Buvau tavo kūne pernelyg ilgai.
Pasilikau ir tikėjaus, kad šalis pakils virš vandens.
Pasilikau ir likau.
Pasilikau ir kreipiausi į minią, kurioje nebuvo nė vieno.
Apsistojau tamsiausiame tavo plaukų kampelyje.
Pasilikau dėl indų ir rankšluosčių.
Pasilikau taškuotame savo smegenų „aš“.
Likau viduje ir laukiau, kol sveikatos ministras pašauks mane vardu.
Pasilikau netoli šviesos tavo lange ir raudonų lapų.
Buvau pakankamai ilgai, kad patikčiau tavo sūnui.
Apsistojau nežinomoje planetoje.
Pasilikau, nes nežinojau, ką dar galėčiau daryti, taip pat dėl peilių.
Likau ir atėjus laikui gultis.
Pasilikau, nors esu mažas berniukas, turįs gulimosi valandą ir motinos psichiką.
Likau ir padėjau apsivalyti.
Pasilikau dėl meilės paparčiams, lietaus ir smėlio tavo batuose.
Likau ir piešiau gėles sau ant rankos.
Pasilikau ir išpjoviau gėles.
Pasilikau, nes jie mane užtikrino, kad ten bus vaistų.
Pasilikau, nes jų ten nebuvo.
Pasilikau dėl saulės laikrodžio, degalinės ir kalėdinių lempučių.
Likau, nors manęs prašė išeiti.
Pasilikau, nes išėjimas prilygsta lėktuvo sprogimui vaikų lopšelyje.
Bloga meilė
Šviesa iš verandos tarsi prožektorius, ieškantis kūnų, mano kūnas
sėdi šalia jaunesniosios sesers kūno, kuris dreba, ji verkia,
nes jos
širdis
sudaužyta,
noriu,
kad sesuo
vėl jaustųsi
visavertė, noriu, kad ji būtų laiminga. Mudu prie burnų vis keliame alų lyg
sunkiaatlečiai, kilnojantys labai nedidelius svorius.
Noriu, kad ji nesikankintų, bet kartu man ir nerūpi.
Šia prasme
esu lyg
mama –
mama
džiaugiasi,
kai jos vaikai
grįžta į namus, kad ir kas nutiktų, kad ir kokia liga ar gėda, nesvarbu,
ar jie grįžta todėl, kad susimovė, tiesiog džiaugiasi
galėdama
jais pasirūpinti
ir laiko juos
glėbyje apsimesdama,
kad jie ir vėl
maži, taip ir aš
su seserimi, noriu, kad ji niekuomet neišeitų
iš verandos, atidarinėju vieną alaus skardinę po kitos,
idant ji pasiliktų, noriu, kad ji niekada nesiliautų čia buvusi, o kadangi esu savanaudis
ir bijau
mirties, man gerai,
kad ją
plėšo
sielvartas, man gerai,
kad pasaulis
ją tempia žemyn, ir sakau, taip, žinau, man labai gaila, bet iš tikrųjų
galvoju, tebūnie taip amžinai, tegul ji verkia ir verkia,
tegul kamuojasi,
jei tai reiškia,
kad laikysiu
ją glėbyje, jei tai reiškia,
kad niekada nesiliausime
gėrę.
Vidurnaktis
Dabar visa bus antidepresantai ir rožės.
Dabar jau turiu eiti namo.
Dabar vonioje mirksi šviesa.
Dabar mano smegenys yra šokdynės, saldymedis ir televizoriai.
Dabar skambina mama.
Dabar tėvas grįžta namo.
Dabar fluorescencinės šviesos ir atsisagstymas tomografo viduje.
Dabar nežiūrėk į mane.
Dabar tiesiog visi nusiraminkime ir kas konkrečiai čia nutiko.
Dabar higieninis popierius ir žurnalai.
Dabar galiu tik slėptis lovoje ir raižyti mudviejų inicialus žievėje.
Dabar mėnesiena ir lūpų balzamas.
Dabar sakyk, kad ir ką ketinai sakyti.
Dabar gyvenvietės ir prieštankiniai pabūklai, taip pat turiu šampano.
Dabar galiu būti oras, kuriuo visuomet norėjau būti.
Dabar tau nebus ko nerimauti.
Dabar durys, langai ir neryški persikinė gatvės šviestuvo šviesa.
Dabar neliesk manęs.
Dabar nesijaudink, pakaks visiems, pažadu.
Dabar paradai, konfeti ir migdolai cukruje.
Dabar nežemiškas savęs išsižadėjimas.
Dabar skustuvai, vonios ir penkiasdešimt miligramų valiumo.
Dabar tai vyksta, be abejo, tai vyksta.
Dabar šitai nėra tai, ko tikėjausi, atsiprašau, tai tetruks akimirką.
Iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius
Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba