Vytautas STULPINAS

Nuotrauka iš Violetos Šoblinskaitės Aleksos archyvo

 

Žemėlapis

Ilgi, išsekę stalai.
Rinkos aikštė
kampu į kareivines.
Trys krautuvės stūkso
išsirietusios puse lanko.
Pusantro varsto nuo miesto –
gimei,
nemačiom užaugai.
Kol uodi pietinių provincijų tvaiką,
tavo atmintis pasirodo
dviejų dūmų kaime,
netoli numylėto ežero.
Dėkui, –
laikas nestovi
net amžinatvėje išnykusiam studentui
iš Albertinos.

 

Pranciškaus raminimas

Pravėrei nakčiai langą.
Nenusakomai tvenkias,
artėja ir lyja.
Lyja Dygulio gatvės lietus.
Balti žaibo zigzagai
kryžiuojas visai neaukštai.
Tiesiog virš galvos
bėgančiam per liūtį.
Po metų kitų
kosmogonai atras
negimusio šviesulio palaikus.
Ganytoją patį ganyk,
ramintojams lygiai
stinga ramumo.
Sako, jie buvo nužudyti
dar nepriėję tilto.
Kai tuojau virš galvos
dangus alavinis, o debesys
stačiai baugina,
pažvelk,
pažvelk, – kaip žengia
mylimiausi žmonės.

 

Dar neteko rašyti eilėraščio

Mano knyga
sudegė tavo mansardos lange,
tavo laiškai –
išskrido.
Dar neteko rašyti eilėraščio
antrašte „Priešais",
bet laiškuose pažintos moterys
gyvena jame be manęs,
vaikštinėja vaiskiais aromatais
į pasimatymus.

Pabundu vidunaktį
tarp bibliotekos degėsių
kaip saulėlydis.
Pasiutėle,
kambarys antrame
aukšte, ten suplukę mudviejų
žingsniai.
Mūsų, kokie buvom,
pasiilgsta tik provėžos
sauso keliuko
pakeliui į nukeltą sodybą.

 

Netektis

Sargo būdelę nugriovė,
pervaža ūkauja vėjais.
Pilki tuopų kelmai
į prasmegusį sodą –
priemiesčio žemės dominiją.
Atsigręžiau per petį –
tu taip pat keliauji
nematomais takais.
Dar tuomet,
kai jaunutė bėgte
užbėgdavai ant kalno,
ten tamsuodavo įgriuva.
Ką nelengva ištarti,
tas greitai pasiekia marias
lyg sniegas.
Dramblotas apeivi
ožio odos batais,
po vieną sudylančios dienos
traukias atgal,
į pervažos sargo būdelę.
Po lempos šviesa
brauki jau,
brauki,
ką taip kaligrafiškai
kartais rašai.

 

Vietovė

Girtųjų šlaite
visi girti.
Atrodo,
parklysti
negirdom žengiančiais pėdsakais.
Čionai.
Anapus.
Tuomet.
Dabar.
Sninga taip tykiai,
kad niekam nekliudo.
Kiemai sumerkę šviesas į upę.
Barka iškėlė burę
neturintiems kur dėtis.
Stiklo pūtėjas,
dievai jo nematė,
tūno už sienų
bei snaudinėja.
Apdairiausi šešėliai,
išnirę iš tamsos,
taip pat mieguisti.
Jei pašaipūnai, –
žvelk, angele, žvelk, –
atsiliktų kaip laikrodžiai,
užtruktų ilgiau,
kol sueitų jų laikas.

 

Rūkas

Žiemos rytą
langus užgulė rūkas.
Jame dingo,
pasirodė ir dingo bokštai
ir saulė ridiko spalvos
pakeliui į miestą.
Nugrimzdo net muzika,
į rūką išslinko namisėdos,
mąslios lyginti ežerą
su ramybe.
Kambarys
tirštoje šviesybėje,
lyg pojūtis ūpo.
Valyvas peizažas akių švelnumui.
Kažkur atsiduria šliūžės, –
jos dar pasirodys.
Vienuma šoka dengti stalo.
Visas pomiškis ant kojų.
Jei tavo atkalnės
vos užrašytos ant slenksčio, –
esi netikėtas.
Šešiolika metų
butelis virš galvos,
taurė šalia kelių.

 

Pranykęs kaimas

Niekur negarsėjo.
Niekuo ir niekados.
Iš abiejų pusių žvelgdavo
į jį kertančią upę,
vardu Svaigė.
Gūdžiai virpaujant
žiemiškai dulksnai,
kaimas turbūt nurabėjo
į srovę, – kad pranyktų.
Vargu ar langai pasigesdavo
ginklų, kurie tylėjo.
Birkavo ir buožės,
gorčiaus ir aršino.
Pašaipiai vartosi
tamsios lajos, o medžių
tartum nebuvę.
Išsklaidyto liūdesio vietos
lygiai kaip laikas.
Ir Dievas rasi
taip pasklidęs.

 

Tolymės

Be pastangų
paveldėjai peizažą.
Pokario plukę
už atokiausio raisto.
Namų,
kur nebuvo ligonių,
valandos lyg kaliausės.
Properša vejasi properšą,
sujuda vėjas nuo saulės.
Kur vešliais aromatais
sroveno bijūnai, –
prie koplyčios ratu
vienkiemių kryžiai.
Brisk kur nori,
sudėjęs popiečio maldą, –
taip toli matyti.
Lyg slėniuos glūdėtų
kokia paspirtis.
Nuo pavienių kalvų
be perstojo leidžias slėniškiai –
tarytum nuo properšos krašto,
nes šiaurė
banguoja kaip bangavus.
Vienodai su žaginiais,
su grebėstais
užtemo prie kelio šaltinis.

Pabuvai, sielvarte, pabuvai.
Neviliok daugiau praeities.

 

Petrui G.

Tamsėjimas iš šiaurės.
Tilto į jūrą grebėstai
šiaurės vakarais.
Bangos
lyg begalė gyvenimų
ritasi ir lūžta.
Rudens popiečio bangos.
Braidant pustuštę vėsą,
kopos priglaudžia
tolimus atšvaitus,
šviesa – bekūnę melodiją.
Poete, dekane, dailinčiau,
atleisk čionykštei rapsodijai,
kaip atleidžiama dūžtančiai bangai, –
mudu renkam jūros išplautą špatą
tavo sūnaus kapui.
Iš drėgno akmens
išnyra, sublizga žėrutis.
Virš Šventosios smėlynų
išblyško lapkričio brėkšmos,
išsamūs
praslenka debesys.
Tu klausi, stabteli
ir, tarsi sielvartui
leidus, vėl klausi,
kaip ten, Petriuk, –
nors ir kažin kas, –
irgi sparnuotas Frėjau,
kaip tenai,
tamsėjime
jūros?

Iš drėgno akmens...

 

Alėja

Abipus akiračio
tolsta
užšalę durpynai,
taip pat – ir laikas,
nė būti nebuvęs.
Nepaisant
vakarais artėjančios nakties,
skubėdamos
ritasi godžios istorijos.
Tikrai taip, Eliotai.
Sunki bus knyga kada nors,
sunki knyga.
Alėja pajūrio farsui.

 

Gabrielė Pranevičiūtė. „Įrenginys istorijai kurti“, 2013. Pranciškaus Balčiūno nuotrauka

Draugai