* * *
 
ką
gelbėtum
dvidešimtmetį
sūnų
ar
mirties šešėlyje
išgeltusią
motiną
– – – – – grimzta
titanikas
triumfuoja
jo didenybė
aisbergu karūnuotas
absurdas
jauni
į pragarmę
senės
valtyse

lyg artėjančiame
kare
lyg ateisiančių
feminisčių
raštuose

 

Tvanas

automobilis
trys bernai naminiai gyvūnėliai
prie vairo keikiasi
barzdotas vyras susivėlęs
atšliaužia
ugnys skrieja pelenai
staiga prakiuro krateris
po alyva
dangaus fone dažytam geltonai
balandį baltą
šveičia juodos katės

 

* * *

giria mieguista ritos ryto saulė
švytėjo peilis nešvytėjo pjaunamas
bet buvo linksmas kaimo kiemas palšas
kai jau nebuvo nelaimingas paršas
tik tamsumoj judėjas kūdas kūkčiojo
jis geidė nukraujavusio jautuko
mylėjo dievą „nemylėjo“ košės
virtos su lašiniais maitino kuosas
ir po skrebėjusios savaitės mirė jis
spindėjo saulė buvo lapkričio naktis

 

Vienas eilėraštis pamišimui

        Vangogiškiems
              pašauktiesiems...

iki
pasaulio
pabaigos
vienas
mirksnis
raižo
žvilgsniais
dausas
buvimo
palaimintieji
žemaičiuos
nedienis
giedras
tapo
geltona
rytuos
aklagatvio
poetas
rašo
eilėraštyje
„naktis –
irgi
saulė*“

* F. Nietzsche

 

Du slaptos triados eilėraščiai

1. Žmogiškumas

(at)leiskit
avelės
(at)leiskite
jūs
kurios
ženklinamos
trykštančio
purpuro
ženklu
žudikas –
trokšta
gyventi

 

2. Dieviškumas

geltonojo
(pa)vėsio
geltonosios
a
velės
trokštantysis
gyventi –
negali
ne
žudyti

 

Dviejų variantų eilėraštis

              nuo
              tavęs
               iki
              jos
            gelto
             nos
             lyg
            ugnis
sukaustytas kelias ir šulinys
*                              *
ys!                            isssss
ys!!                        isss
ys!!!                          is

 

* * *

asteroidas krentantis vanagas
dykuma prastas laukas
geltonžiedė gėlė geltonžiedė
mirtinas žydėjimas tik žydėjimas

 

* * *

pereisi geltonąją upę
pateksi į geltonąjį miestą – –
bet užkliudysi
žalzganą smilgos stiebą
bet paliesi
balkšvą kiaulpienės pūką
bet sušnabždėsi
kaip vėjas tyliam sušnabždėsi
ir parkrisi į šešėliuotą žolyną
ir pakilsi griežle
kad vėlei sugrįžtum

 

* * *

trys lašeliai rupūžės
           tos prakeiktosios kraujo
ir iškart toks gyvas
           mano šulinio vanduo – – –
šventas avinėlis
           šventas išdidžiai keliauja
ir sudrasko mano vilką
           jo dauggalvis šuo – –
bet jau veriasi šit saujoj
          saujoj mano saujoj
gelsvas šulinys o gal –
          ramus mirties Ruduo

 

* * *

toks geltonas obelynas
lyg V. GOGHO ne šviesa
varnų pulkas cherubinas
dangų skrodžianti tiesa

šventas mulas šventas mulas
pašauktoji vienuma
o prabils geltonas krūmas
tik į lentą... gal liepsna

 

* * *

Geltona,
Bet ne skambaus žieduoto
                     žirnmedžio –
Nakties paūksmė.
Geltona,
Bet ne auksinės rudenio tylos –
Išėjusių ramybė.
Išgeltęs,
Bet ne gilios senatvės –
Nebylio
„Jau niekada“.