Sauliaus Vasiliausko nuotrauka.

 

/ / /

ketverių į elektros rozetę

įkišau metalinę močiutės sagę – –

 

nuo ryto spengia ausyse

svaigsta galva kadaise

rašiau eilėraščius

 

paskui išsikvėpiau prisimenu

močiutė veidrodyje rodė pajuodusį

mano veidą – – norisi

prigult

 

prie lovos ant žemės voliojasi

antklodę susisupęs trimetis sūnelis

žybsi tamsiai geltonos lemputės

už lango atkasę velėną pila skaldos

tada smėlio

kloja trinkelę

 

esu daug kartų trankytas

 

– kaimynė turi kraujo spaudimo

matuoklį – sako žmona

 

tyliu

nesuprantu kas vyksta

– užsirašyk pas gydytoją

 

linguoja šnypščiančios vyšnios šakos

vakar nurinkom uogas ant stalo

dvidešimt stiklainių viralo einu

į lauką kaimynei (už mane jaunesnė)

 

po aštuonerių metų atsinaujino vėžys

vyras vaikšto po sodą su burzgiančia

žoliapjove

moja ranka išvydęs mane

(anksčiau niekada taip nesielgė

kartais net apsimesdavo kad nemato)

 

grįžtu į kambarį griūnu ant sofos

prisimenu kad spiegiau

kai sprogo rozetė paskui aptemo

 

– tėti nebūk užsispyręs – moralizuoja

vakare atvažiavus dukra (jau užaugo

gyvena savarankiškai) – užsirašyk pas gydytoją

 

– gali būt kad per aukštos kartelės – mano balsas

kiek nerišlus (atsirėmęs į sofos atkaltę

sūnelis stovi žemyn galva) – taip bloga

būdavo tik nuo per didelio rašymo

 

prieš tris dienas skambinom kaimynei

klausėm ar galim vyšnias nuskint ir iš jos

kiemo pusės (jie niekad neskina) – leido

 

norėjo pasakyti kad dabar ne tas galvoj

jei išeisiu

kas augins mano vaikus? ji nežino

kad prieš aštuonerius metus

rašiau apie jos chemoterapiją

nežino

kad rašau knygas

 

rašymas buvo praradęs prasmę

poezija atsitraukė

 

– apie mane? – stebisi moteris

tarsi tai jai padėtų pasveikti arba

iškeliavus anapus

 

šiemet

labai sausa vasara

nuo gegužės pradžios

plieskia perkaitus saulė –

liepos pradžioje

pagaliau apsiniaukė

juodybių pritvinkę debesys iš visų pusių

siūbuoja sofą lyg laivą –

bangos ritas per sąmonę

gramzdindamos vėl paverst poetu

 

jaunoji muilo pardavėja 2018 09 14

 

pilna gatvė žmonių

paskutinė rugsėjo saulė

kvepia muilas iš dilgėlių ir šalpusnių

vėjas draiko gelsvus tavo plaukus

 

ne – muilo nepirksiu

o čia jūs – atpažįsti mane

iš nuotraukos ant knygos viršelio

 

poezija man neduoda ramybės

sakai

 

už dešimties metrų kalvis

ant priekalo dailina pasagą

 

priėjusio berniuko malūnėlyje

šnypščia vėjo gyvatė

 

nenueikit – sakai

norėčiau nepaleisti jūsų

niekada

 

tavo džinsai aštriai

įsispraudę į tavo putę

 

dilgėlės teka pro sąmonę

žydi šalpusniai –

 

vienuolis. atviroji kolonija

 

nuo ryto kraudavo sušaldytas vištas

pietaudavo trumpai mažai kalbėjo

sparnai beplunksniai kaklas be galvos

peisai apskurę – kūnų daug – jis nuodugniai

lavonus paukščių apžiūrėt galėdavo

 

valdžia jam davė kojines šiltas

pūkuotą striukę darbui skirtas kelnes

ryte išveždavo į darbą – vakare

grąžindavo į kamerą

savaitgaliais trumpam namo išleisdavo

 

atpratęs nuo žmonių ir nuo erdvės

siauru laiku į priekį kelią skynėsi

diena – naktis – savaitė – metai –

vis trumpyn

atstumas į pasaulį laisvą likęs

 

tikrai nedaug juk liko – tik išmokti privalai

kad aplinka – iliuzija

kortų namelis vėjo šuoras

šerkšnoti medžiai būna filmuose kalnai

 

o tu kasdien matai

šerkšnu apaugusius lavonus

 

besotį chroną iš kurio gerklės

nė vienas kūnas neįstengs išlipti

kadais turėta laisvė rodėsi juokai

pasaulis už vielų spygliuotų –

vis labiau netikras

 

kasdien aiškėjo tiesos:

kaliniai

yra visi šioj žemėj gimę

dairais aplink ir viskas ką matai

tėra erdvės ir laiko ribos

 

karaliai prezidentai karvedžiai

ereliai liūtai sėklos ir banginiai

sukaustyti erdvės ir laiko lygiai taip

kaip vištos dėžėse kaip kameroj ankštoj

jisai – grotuotomis geldelėmis

nuo visumos atskirtas

 

galerų vergas rūsio samdinys

laisvi pasaulio snobai vengia su tokiu kalbėti

kas trečią naktį kaukdavo – guminėm

lazdomis ginkluoti prižiūrėtojai

į kamerą subėgdavo

 

jo akys žaižaruodavo viltim

kad vieną dieną jie supras tuštybę –

neva pasaulyje yra teisuoliai

ir blogiečiai – skarmalai

visa ką lemta žmogui padaryti

 

todėl nusprendė nebeskriaust kitų

nemušdavo tų su lazdom atbėgusių

o kraudamas vištas kartodavo:

tebūna pamaitinti jų vaikai

tegul ramiai gyvena

žmonos prižiūrėtojų

 

kurie įsivaizdavo esą svarbesni

už kraunantį sušalusias vištas keistuolį

už žmogžudį – kadaise maniusį kad jis

galės gyventi laimingiau

sunaikinęs į laimę kelią jam

pastojusius

 

tarytum jo gyvybė nebebūtų tapati

su kitomis gyvybėmis

su teisėmis teisių ir perėjūnų

mintis

kad šiam pasauly ką darai geriau

negu kiti netinka žmogui tiktų

nebent šūdvabaliui

 

pro grotas pro dėžes pro požemius

jis vis plačiau ir vis skaidriau šypsojosi

bijoti liovėsi dairytis reikalaut

ir nepakeldavo galvos

nuo ryto kraudamas sušaldytas vištas

kaip paskutinį patepimą teikiantis

vienuolis