Kovo 20-oji – Pasaulinė Žemės, kovo 22-oji – Pasaulinė vandens diena

Natalie Diaz – Kalifornijoje gimusi mohavių genties poetė, kalbų aktyvistė, buvusi profesionali krepšininkė ir pedagogė, priklauso Gilos upės indėnų bendruomenei. Kaip poetė debiutavo knyga „Kai mano brolis buvo actekas“ (2012). Gyvena Mohavio slėnyje, Arizonoje, kur užsiima kalbos išsaugojimo veikla savo rezervacijoje, dirba su likusiais paskutiniaisiais senoliais, dar kalbančiais mohavių kalba. Dėsto Arizonos valstijos universitete. Pati apie rašymo ir patirties santykį yra sakiusi: „Man rašymas yra vienas būdų sužinoti, kodėl man reikia tam tikrų dalykų ir kodėl baiminuosi dėl jų, kodėl jais rūpinuosi.“

 

Bruce’o Matsunagos nuotraukaiš Arizonos valstybinio univesiteto Anglų kalbos fakulteto archyvo

 

Iš visų Jungtinėse Valstijose esančių upių didžiausias išnykimo pavojus gresia Koloradui – ji dalis mano kūno.

Nešiojuosi upę savy. Ji yra tai, kas esu: ’Aha Makav.

Tai ne metafora.

Kai mes, mohaviai, sakome: Inyech ’Aha Makavch ithuum, mes tariame savo vardą. Sekame savo istoriją. Mano kūno viduriu teka upė.

Žodį upė lig šiol tardavau kone kiekviename posme. Nenoriu eikvoti vandens tuščiai. Privalau išsaugoti upę savajame kūne.

Būsimuose posmuose mėginsiu būti tradiciškesnė.

~

Ispanai mus pavadino Mojave. Kolorado jie pavadino mūsų upę, nes buvo tiršta, raudona, dumblina.

Vietiniai nuolat buvo šaukiami raudonodžiais. Niekad nesu sutikus raudonodžio vietinio, net gimtojoje rezervacijoje, net Amerikos indėnų muziejuje, net didžiausiame pauvau Parkeryje, Arizonoje.

Gyvenu dykumoje, šalia užtvenktos mėlynos upės. Vieninteliai matyti raudonodžiai yra baltieji turistai, nusvilę saulėje, per ilgai užsibuvę prie vandens.

~

’Aha Makav yra tikrasis mūsų tautos vardas, duotas mums Kūrėjo, išvadavusio upę iš žemės ir įterpusio ją į mūsų, gyvųjų, kūnus.

Išvertus į anglų kalbą, ’Aha Makav reiškia kūno viduriu tekančią upę – taip, kaip ji teka mūsų žemių viduriu.

Skurdus tai vertimas, kaip ir visi vertimai.

Amerikiečių sąmonėje šio vaizdinio logika atrodo siurrealistinė ar dvelkianti magiškuoju realizmu –

Amerikiečiai labiau mėgsta magiškus raudonodžius arba šamanus, arba apsimetėlius indėnus, vilkinčius raudonais drabužiais, bet tik ne tikruosius vietinius. Tik ne tikrąjį vietinį, kuris nešiojasi pavojingą ir sunkų upės ilgesio mėlį nuosavam kūne.

Į tai, kas kelia grėsmę baltajam žmogui, paprastai numojama ranka kaip į mitą.

Amerikoje niekad nebuvau tikra. Amerika yra mano mitas.

~

Derrida sakė, kad kiekvienas tekstas lieka gedėti, kol būna išverstas.

Kai mohaviai taria žodį, reiškiantį ašaras, mes grįžtame į mūsų žodį, reiškiantį upę, tarsi mūsų upė srūtų mums iš akių. Galima tai išversti, kaip didelį verksmą. Arba kaip sielvarto upę.

Tačiau kam skirtas šis vertimas? Ar jie ateis į mano kalbos keturių naktų šermenis, kad apraudotų tai, ką praradau versdama? Ar išgėrę mano upę, jie prisijungs prie gedulo eisenos per visą mūsų išdegintą dykumą?

Žodis, reiškiantis sausrą, skiriasi daugelyje kalbų ir žemių.

Tačiau troškulys verčiamas į visų kūnus tais pačiais keliais – gerklės ir liežuvio. Nesvarbu, kokia kalba kalbi, nesvarbu, kokios spalvos tavo oda.

~

Mes nešamės upę, jos vandens kūną savajame kūne.

Nesistengiu išreikšti šio ryšio vaizdu. Pavyzdžiui: vietinė moteris laiko ant kelių dėžutę su Ežerožemės sviestu, ant kurio etiketės paveikslėlis, kur vietinė moteris laiko ant kelių dėžutę su Ežerožemės sviestu, ant kurio etiketės paveikslėlis, kur vietinė moteris laiko ant kelių...

Mes nešamės upę, jos vandens kūną savajame kūne. Neketinau sukelti Droste’s efekto.

Tariu upę kaip veiksmažodį. Kaip vyksmą. Jis juda manyje šią akimirką.

~

Tai ne paralelė. Kūnas ir vanduo nėra du skirtingi dalykai – jie daugiau nei arti vienas kito arba šalia. Jie yra tas pats – kūnas, buvimas, energija, malda, srovė, judesys, vaistas.

Šis žinojimas ateina iš pripažinimo, jog žmogaus kūnas turi daugiau nei šešias jusles. Kūnas yra už šešių jutimų ribų. Jis jausminis. Jis – nuolatinė ekstatinė energija, nuolat ant maldų ribos, nuolat žengiantis bet kuria judėjimo upe.

Energija juda, kaip juda upė mano judriame kūne.

~

Mohavių suvokimu kūnas ir žemė yra tas pats. Žodžiai skiriasi tik viena raide: ’iimat reiškia kūną, ’amat – žemę. Kalbėdamiesi paprastai vartojame trumpesnę formą jiem abiem įvardinti: mat-. Jei nežinote, apie ką kalbama, galite nesuprasti, ar kalbame apie mūsų kūną, ar apie mūsų žemes. Galite nežinoti, kas buvo sužeistas, kas dabar prisimenamas, kas gyvas, kam reikia priežiūros ir kas išnyko.

Kai sakau – mano upė išnyksta, ar sakau – išnyksta mano tauta?

~

Kaip galiu išversti – ne žodžiais, bet tikėjimu, – kad upė yra kūnas, toks pat gyvas, kaip jūs arba aš, kad be jos negali būti jokio gyvenimo?

~

Johnas Bergeris rašė, kad „tikrasis vertimas nėra tik dviejų kalbų dvišalis reikalas, jis trišalis. Trečioji šalis yra tai, kas slypi už originalaus teksto žodžių dar prieš jį parašant. Tikrasis vertimas priverčia atsigręžti į ikižodinį būvį“.Tarp mano pasiūlyto vertimo į anglų kalbą ir to, kas paskatino ankstesnėse eilutėse įrašyti ’Aha Makav, nėra taško, kuriame šis pasakojimas baigiamas ar pradedamas.

 

Gytis Norvilas. „ Juodžemis“

 

Reikia pasiekti vietą, esančią dar prieš šiuos du taškus – turim pasiekti trečiąją vietą, kuri yra upė.

Turime grįžti į tašką, kur žemėn įsmeigė ietį mūsų kūrėjas ir iš to molio kūno tiesiai manin išsiveržė pirmoji upė. Turime panirti į tuos kadais karštus raudonus vandenis, dabar vėsius ir melsvus – begaliniai smaragdinio srovės šilko plotai suvysto kūną ir perkelia taip greit, kad galėtų atimti gyvybę ir gyvybę suteikti.

Reikia eiti, kol užuosime juodos šaknies drėgmę, sutvirtinusią upės pakrančių dumblą.

~

Kas gi yra tas trečiasis taškas, ta vieta po paviršiumi, jei ne giliai įkirsta kreiva kaulo vaga, kuria teka Kolorado upė – it tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimties mylių troškulys – į kūną ir per jį?

Bergeris jį vadino ikižodiniu. Ikižodiniu kaip kūne, kai kūnas buvo daugiau nei kūnas. Dar iki tol, kol galėjo įvardinti save kūnu ir būti apribotas apibrėžta kūno erdve.

Ikižodinė yra erdvė, kur kūnas tėra melsvai žalsva energija, žalstanti, melsvinanti akmenį, potvynius, kuprotąsias žuvis, vabalus bei tuopų ir gluosnių šešėlių pavėsį.

Ikižodinė būsena ta, kai kūnas buvo daugiau nei kūnas, kai jis buvo tai, kas įmanoma.

Vienas iš gebėjimų – jame išlaikyti upę.

~

Upė yra vandens kūnas. Ji turi pėdas, alkūnes, burną. Ji bėga. Ji drykso vagoje. Ji gali tave nuskaidrinti. Ji prisimena viską.

~

Amerika yra prastos matematikos ir mokslo žemė: Dešinė tiki, jog Ėmimas dangun juos apsaugos nuo smurto, kuriuo jie engia vandenį ir žemę; Kairė tiki technologija, ta pačia technologija, ardančia žemę ir vandenį, tiki, kad ji apsaugos juos nuo žlugimo ir padės jiems sukurti naująjį pasaulį Marse.

~

Jei aš sukurta laikyti Kolorado upę, nešti ją, skubančią savyje, kaip tuomet atsakyčiau, kas aš esu, jei upė pradingtų?

Ką gi reiškia ’Aha Makav, jei upės išsenka, lieka tik žuvies skeletai ir smilčių kopos jos sausoje vagoje?

Jei upė tėra vaiduoklis, ar ir aš tada juo esu?

Nenumalšinamas troškulys – viena iš vaidenimosi rūšių.

~

Populiarus ar labiau žinomas nevietiniams posakis Stačiosios uolos stovykloje: Vanduo yra pirmas vaistas. Tai teisybė.

Ten, iš kur esu kilusi, mes apsivalome upėje. Tai ne prausimasis muilu. Štai ką turiu omeny: vanduo mus sustiprina ir galime judėti pirmyn, ten, kur mums skirta, judėti kupini geros energijos.

Negalim gyventi gerai, mes iš viso negalim gyventi be vandens.

Jei apnuodysime ir išeikvosime savo vandenį, kaip tuomet apsivalysime nuo nuodėmių?

~

Ištrokšti ir atsigerti – tai būdas sužinoti, jog esi gyvas ir dėkingas.

Ištrokšti ir tuomet negerti yra...

~

Jeigu tavo sutvėrėjas galėtų krūtinėn įdėti mažą raudoną paukštelį, kad plaktų tarsi tavo širdis, ar sudėtinga būtų įsivaizduot melsvą upę, srūvančią mano liekno kūno ilgais raumenų vingiais? Ar taip sunku patikėti, kad ji šventa kaip kvėpavimas ar žvaigždė, ar barškuolė, ar tavo motina, ar mylimoji?

Jei galėčiau jus tuo įtikinti, ar mūsų rudi kūnai ir mėlynos upės būtų labiau mylimi ir mažiau niokojami?

Vanganujo upė Naujojoje Zelandijoje dabar turi tokias pačias teises, kaip ir žmogus. Indijoje Gangos ir Jamunos upės turi tokią pačią teisinę padėtį, kaip ir žmogus. Slovėnijos konstitucija teisę gauti švaraus geriamo vandens pripažįsta nacionaline žmogaus teise. Tuo metu Jungtinėse Valstijose mes tramdomi ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis, o gyvenantys lūšnose stengiasi apginti savo vandenį nuo taršos ir išniekinimo Stačiosios uolos rezervate, Šiaurės Dakotoje. Mūsų dar tik laukia žinia, kaip švinu užterštas vanduo paveiks vaikus iš Flinto Mičigano valstijoje, kurie gėrė jį metų metus.

~

Mes galvojame apie savo kūnus, kaip esančius viskuo, kas esame: aš esu mano kūnas. Ši mintis leidžia negerbti vandens, oro, žemių, vienam kito. Tačiau vanduo nėra kūno išorėje, nėra mūsų išorėje.

Mano senolė sako: nusikirsk ausį ir vis tiek gyvensi. Nusikirsk ranką – gyvensi. Nusikirsk koją – vis tiek liksi gyvas. Nusikirsk vandenį: neišgyvensi ilgiau savaitės.

Vanduo, kurį geriame kaip oras, kuriuo kvėpuojame, tai ne mūsų kūno dalis, tai yra mūsų kūnas. Tai, ką darome vienam – kūnui, vandeniui – darome ir kitam.

~

Toni Morison rašo, kad visas vanduo turi tobulą atmintį ir nuolat stengiasi grįžti atgal – ten, kur buvo. Grįžti kūnan iš žemės, iš mėsos, grįžti burnon, į žiotis, sugrįžti į įsčias, sugrįžti į savo širdį, į savo kraują, sugrįžti savo širdgėlon, grįžti grįžti grįžti ten, kur buvom kažkas daugiau, nei dabar esam.

Ar mes netrukus atsiminsim, iš kur atėjom? Iš vandens.

Ir kartą prisiminę, ar sugrįšim į tą pirmąjį vandenį, ar tada sugrįšim į save, į vienas kitą geresni ir švaresni?

Ar manote, kad vanduo pamirš, ką mes padarėme, ką vis dar darome?

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jasponytė