Stasė Lygutaitė-Bucevičienė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

* * *

Didelė buvo diena.
Erškėčiai žydėjo
Ilgesingai kukavo gegutė.
Medžiai lyg rūstūs dievai
Ant kalno sustoję
Niūriai stebėjo visus –
Teisingus ir nuodėmingus
Einančius ten, iš kur nebegrįžtama.

 

* * *

Atmintis
Raitosi viduje
Lyg sugauta angis,
Negalėdama
Nei ištrūkt, nei įgelti.

Nes švytintis tebėra
Kažkada
Mus apakinęs džiaugsmas.

Dabar praregėję
Krūptelim –
Kodėl taip tylu?

Nejaugi pasaulis,
Kol buvom apakę,
Jau pasibaigęs.

 

* * *

Į juodą aguonos grūdą,
Apynio lengvą spurgą,
Obuolį vėsų
Pavirto rugsėjo diena
Ir lėtai nuriedėjo
Prie motinos kojų.

Apšvietė josios galvą
Lyg šventą namų paveikslą,
Paguodė ir nuramino,
Kad už debesio pilko,
Skrendančio paskui vėją,
Kažkas nematytas yra.

Draugai