Natalja Gorbanevskaja

Gegužės 26 d. minėtos 85-osios rusų disidentės, žmogaus teisių gynėjos, poetės, vertėjos ir publicistės, polonistės Nataljos Gorbanevskajos (1936–2013) gimimo metinės.

Dalyvavimas saujelės inteligentų demonstracijoje Maskvos Raudonojoje aikštėje 1968 m. protestuojant prieš sovietų agresiją Čekoslovakijoje tarytum nulėmė ir apibrėžė visą jos gyvenimą. N. Gorbanevskaja buvo teisiama, jai skirtas priverstinis psichiatrinis gydymas. Poetė palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos literatais ir disidentais. 1975 m. emigravo iš Sovietų Sąjungos. Likusį gyvenimą nugyveno Prancūzijoje, dirbo rusų emigrantų literatūrinėje spaudoje, liko pilietiškai aktyvi.

N. Gorbanevskajos pilietiškumas ir svarus įnašas į kovą su sovietiniu režimu dažnai užgožia jos, kaip poetės, reikšmę. Tačiau poezija tikrai verta dėmesio. Ankstyvuosius eilėraščius teigiamai įvertino Anna Achmatova. Josifo Brodskio, Belos Achmadulinos, Jevgenijaus Jevtušenkos, Vladimiro Vysockio epochoje N. Gorbanevskajos balsas skambėjo gal ir ne itin garsiai, bet ryškiai, užtikrintai ir savitai. Jos lyrikoje aiškiai atsispindi pilietinė pozicija, dominuoja pesimistiniai motyvai, žmogaus silpnumo ir netobulybės, vienatvės, baimės, nesusišnekėjimo ir asmeninės atsakomybės už istorinę neteisybę jausmai. Kartais eilėraščiai apie mirtį, grįsti tikėjimu aukštesne išmintimi ir teisingumu, atrodo gerokai šviesesni nei eilės apie gyvenimą. Poetė eksperimentavo su žodžių semantika ir fonetika, atrado daug netikėtų sąskambių, sustiprinančių, patikslinančių ar net sufleruojančių prasminį turinį. Eilėraščiuose neretai pasitaiko Osipo Mandelštamo, Aleksandro Puškino ar kitų klasikų eilučių fragmentų. N. Gorbanevskaja tarsi leidžiasi į dialogą su pirmtakais: interpretuoja juos iš savo epochos ir asmeninės patirties pozicijų. Esama ir lietuviškos tematikos eilėraščių. Svarbią jos kūrybinio palikimo dalį sudaro lenkų, kitų slavų tautų, prancūzų poezijos vertimai.

Vertėjas

 

Natalja Gorbanevskaja
Natalja Gorbanevskaja. Dmitrijaus Kuzmino nuotrauka

 

Koncertas orkestrui

Ir ką tu, Bartokai, čia tokio parašei?

Tarytum kiaurą puodą sutaisei,

tarytum išdaužei ant jo tirim taram,

tarytum paliepei tu vaikščioti kalnam,

tarytum pasiuntei upes karusele,

tarytum pratęsei tu ranką nendrele

ir nendrė išgriežė: tiri tiri li li,

tarytum nosis garlaivio smaili

žalos pridaro prieplaukos dažam –

nubrūžina: taram taram taram...

Ir muzikas laikų jau primirštų,

kurį dar laiko autoritetu,

susiraukė: Tiri tiri? Atleisk,

bet surūdijęs puodas, šveisk nešveisk,

vis vien teišgali: tara tara,

kančia tikra, čia muzikos nėra.

Ką, Bartokai, sukūrei tokio tu!

Tarytum juos apliejai degutu,

tarytum trenktum ram baram bambam

senuoju puodu per dantis kažkam.

Orkestras groja dar iš pareigos,

o publika – bėgte iš patalpos

greičiau į rūbinę, į rūbinę, į rū...

ir šnypščia: Įžūlu! Šlykštu! Bjauru!

O tu jiems įkandin: Tiri li li,

o, Viešpatie, apšviesk juos, jei gali!

1962

 

 

/ / /

O mieste, mieste, o mieste, mieste,

į gimtą glėbį sugrįžti mėgstu.

 

Už Bologojės vagonai lėsta,

įstrigom šonkely kažkokiame,

ir nuoga, tuščia, ir nyksta tekstas

mano eilėrašty tiesmukame.

 

Balsas-balandis į dangų mestas

sklando laukinis padebesiuos,

nei sielai penas, nei kūnui maistas,

ir vieniša aš dykroj jaučiuos.

 

Apleistą ruožą užbūrė miegas,

čia bėgiai baigias, tyla spangi.

Plieninis vaikas, didmiestis mielas,

žvarbus pavasaris, šviesa vangi.

1963

 

 

/ / /

Ak, iš kur aš?..

 

O aš iš kur čia? Iš anekdoto,

iš vodevilio, iš melodramos,

ir aš ne šiaip sau, ne išgalvota,

ne iš mašinos, ne iš programos,

 

ne iš projekto. Aš iš tramvajų,

iš miesto gatvių ir iš už grotų,

aš čia su niekuo nesirimuoju,

man šis pasaulis visai nė motais.

 

Iš kur esu aš? Iš anekdoto.

Iš kur esi tu? Iš anekdoto.

Iš kur žmonių tų? Kaip ten bebūtų –

iš anekdoto, iš anekdoto.

1965

 

 

/ / /

Bet pasitraukiau iš tavos visatos

šešėlį išsivesdama kartu

ir karštą šviesą, plūstančią srautu,

aš atmušu kreivu siluetu.

 

Mylias matuoti aš esu įpratus

su sunkvežimiu trinksinčiu senu,

kabinoj, trenkiančioj nikotinu,

mosuot ranka nelyginant sparnu.

 

Man vien keliai dabar patinka platūs,

tik žvyras su nujautimu keistu:

„Nataška, – tarška traška po ratu, –

atsižadėki tolimų kraštų.“

 

Man vien keliai dabar patinka platūs.

Mylias matuoti aš esu įpratus.

Bet pasitraukiau iš tavos visatos.

1965

 

 

/ / /

Afrodite, putomis nuo pečių,

dangų kliudžius daigu išsilankstai,

ne tai rimbu, ne tai šepečiu

Botičelio teptukas džiūsta štai.

 

Meistras priblokštas liovėsi tapyt,

šluosto skuduru dažus nuo delnų.

Afrodite, tavo plaukai šlapi

palaidu svyra Eroto sparnu.

 

Afrodite, debesiu ateitin,

mūsų amžiun iš jo rankų skrisk,

lašeliu aliejiniu, aukštyn žemyn,

juosta – klostė, skritulys – krūtis.

1966

 

 

/ / /

Gimtasis amžius tarsi Goja:

daugiau lavonų nei karstų.

Čia, nelaiminga, atstumtoji

manoji meile, giedi tu,

 

silpna, juokinga, sugniuždyta

tarp šių baisybių ir šauksmų,

gailiau už Jericho trimitą

po reaktyvinių gausmų.

1966

 

 

/ / /

Kalvotam Vilniui laisva ir ramu –

kaip man iš pasimatymo sugrįžus.

Tačiau kodėl šydu užtrauktas kryžius

ir taikstomės su išsiskyrimu?

 

Ir lyg pro pilką plėvę – lietuje,

pro kovo šlapio snygio sluoksnį storą

negarsiai balsas atsilieps iš tolo,

kur jau nei Lenkija, nei Lietuva.

 

Į klausimą jis atsakys tada:

Šiam miestui tavo svetima rauda.

Ir tas tylusis balsas kalvoje –

tarytum virpa siela aušroje.

1972

 

 

/ / /

Telegrafo skersgatvis.

Juoda „Volga“

vejasi mane,

užvažiuoja ant šaligatvio.

69-ųjų sapnas.

1999

 

 

/ / /

Aš visada

jums amžininkė čia buvau

ir kaip vanduo

visur vaga tekėjau, vingiavau,

 

kol pagaliau

aš jūroj teisių netekau,

pirmos bangos

ir devintos sutraiškyta jėgos.

 

Vargų draugam

tariu: „Ko laukiam, gerbiami?

Jau reik ir man

sau aukštupius drėkinti lietumi.“

2000

 

 

Aš sąrašą laivų...

Ilgėjos šilumos

ankštoj Nachodkos cypėj,

kur vienas kitą trypė,

ir – balsių ilgumos,

 

ir volungių miške,

giesmių iš Trojos karo,

nemariojo Homero

su metrika puikia...             

2000

 

 

Epigrafas recenzijai

 

Juk ne šiaip sau iškilo tardytojai

ir idėjų grynumo sergėtojai,

su būties bukumu sutaikytojai,

pistoleto pakaušin taikytojai.

2000

 

 

/ / /

Įžvalgieji žvelgia, o ne žiūri,

naktimis nemiega, budi, buria.

 

Mes gi, paprasti prasti žiūrovai,

miegame, kur besuradę lovą.

 

Patalus nutrintus pasiklojam

ir kietai sumingam po konvojum

 

ar į sieną galva atsirėmę,

ar batus už vidpadžių suėmę.

2010

 

 

/ / /

Mylėjau aš laisvą dalią

be vagysčių ir be apgaulių.

Aš tik sudaužiau puodelį

maršalui į makaulę.

 

Kamuojuos narve, varguolė,

paukščiu, išsuokusiu viltį.

Man šnabžda: „Jau metas, broli,

išskriskim!“ Bet kaip man kilti?

2010

 

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas

 

Draugai