Rainer Maria Rilke

Lyrikos karalius Raineris Maria Rilke, kilęs iš Austrijos-Vengrijos valdomos Čekijos, visą gyvenimą rašė poeziją ir prozą gimtąja vokiečių kalba, kurią buvo virtuoziškai įvaldęs. Gyveno Berlyne, Miunchene, Paryžiuje, kontinentinės Europos didikų pilyse ir daug keliavo, o 1919 m. persikėlė į Šveicariją, dvikalbiame (prancūziškai vokiškame) Valė kantone gyveno iki mirties 1926 metais (beje, mirė gruodžio 29 d., o gruodžio 4 d. – 145-osios gimimo metinės). Ten apie 1922 metus greta paskutinių kūrinių vokiškai, kuriuos pats laikė savo kūrybos viršūne, R. M. Rilke ėmė intensyviai rašyti eiles ir prancūziškai. Šia, kaip pats sakė, skolintąja kalba spėjo sukurti šimtus eiliuotų miniatiūrų. Daugumą jų įkvėpė jam brangios moterys. Šie tekstai sugrupuoti – vieni R. M. Rilke’s, kiti poeto bičiulių ir kūrybos tyrinėtojų jau po jo mirties – į keletą rinkinių ir teminių ciklų. Iš jų tik „Vaismedžių sodai“ ir „Valėzietiški katrenai“ išėjo knygos pavidalu poetui gyvam esant. Kiti išleisti jau po R. M. Rilke’s mirties, įskaitant ciklą „Rožės“, lietuvių skaitytojus pasiekusį per savitą Vlado Braziūno vertimą.

Prancūziški R. M. Rilke’s eilėraščiai nepelnytai lieka vokiškai parašytų kūrinių šešėlyje, skaitytojų ir kritikų dėmesio periferijoje. O geriausiose iš šių eilių pasireiškė fenomenalus gebėjimas perteikti kasdienių įvykių, reginių ir daiktų lyrinę kvintesenciją pasirenkant neįprastą perspektyvą ir pakreipiant lyrinį siužetą netikėta linkme. Varijuodamas trumpo teksto eilučių ilgį bei ritmiką ir kruopščiai puoselėdamas kiekvieno žodžio fonetiką, autorius iš negimtos kalbos kuria kerintį skambesį. Dažname šių eilėraščių iš naujo atsiskleidžia pagrindinės R. M. Rilke’s poezijos temos ir motyvai.

Vertėjas

 

Rainer Maria Rilke
Raineris Maria Rilke. Nuotrauka iš Bavarijos valstybinės bibliotekos archyvo.

 

Iš „Vaismedžių sodų“

 

1

 

Šiąnakt širdžiai dainuos

angelai, kurie mena...

Vienas balsas, veik mano,

paviliotas tylos,

 

kyla ir iš laimės

atgal nebesugrįš.

Gležnas, bebaimis –

prie ko jis prisiriš?1

 

2

 

Naktine lempa, man ištikimai tu

švieti, širdies nesiekdama gelmių

(joje klaidu); bet jos pietinį šlaitą

užlieji tu žibėjimu ramiu.

 

Studento lempa, tu viena žinai,

kaip skaitantysis kartkartėm ūmai

iš nuostabos sutrinka ties tomu

ir kausto jo akis tavi kerai.

 

(Pranoksti Angelą paprastumu.)2

 

4

 

Kiek išpažinčių keistų

girdi gėlės patiklios,

tos jautrios svarstyklės

rodo svorį aistrų.

 

Trikdo žvaigždes liūdesys

žvilgsnio jom skirto.

Niekas trapaus nei tvirto

tuoj nebeatlaikys

 

mūsų ūpo, kaitaus be galo,

maišto ir atgailų.

Išskyrus neilstantį stalą

su lova (nualpusiu stalu).

 

5

 

Viskas įvyksta, tarsi

obuolį smerktum garsiai,

kad jis atsikąst vilioja.

Bet yra ir kitų pavojų:

 

jį palikt ant šakos, kol pasens;

ar nukalti jį iš akmens;

o baisiausias – paskutinis:

pykti, kad jis vaškinis.

 

7

Delnai

Poniai ir ponui Albert’ui Vulliez

 

Delnai, tie guoliai minkštieji,

kuriuos apsnūdusios žvaigždės

suglamžė, palikę raukšlių,

kai kėlėsi link dangaus.

 

Ar teko joms miego saldaus,

ar jaučiasi jos pailsėję,

ryškios, kaitrios ir svaigios

draugijoj kitų šviesulių,

kurioj per amžius keliaus?

 

O, mano guoliai delnai!

Kas jus apleistus paguos,

kosminės nesvaros

sujaukti patalai?

 

9

 

Dainuojantieji dievus

atsakymo gauna tylą.

Link dievo žmogus pakyla,

tik jei anas nekalbus.

 

Jų slaptas apsikeitimas

ne vieną sielą sudrums:

tai angelui palikimas,

nepriklausantis mums.

 

36

 

Amžino nieko nėra,

sudėkim dainą neilgą;

kuri gaivina ir vilgo

sausroj – ta tikra.               

 

Laiminkim, ko netenkam,

meile ir menu;

greičiau, aplenkim

skubią bėgtį dienų!

 

44

Pavasariai

 

I

O, melodija syvų,

lyg muzikos instrumentu

medžiu pakylanti gyvu,

tapk akompanimentu

mūsų balsų motyvui.

 

Tavo ilgoj partitūroj

vos per kelis taktus

sekam kaitą figūrų,

susukančią protus,

o, gausinga Natūra!

 

Kiti tęs giesmę viltingą,

kai mes nustosim dainuot...

Tuomet šią širdį didingą

galėsiu tau atiduot,

man nebereikalingą.

 

VI

Atbrenda žiemą į namą

mirtis žmogžudė taku,

suranda brolį, mamą

ir griežia jiems smuiku.

 

Bet vos tik žemę paliečia

pavasaris kastuvu,

ji murma „sveiki!“ prašaliečiams

šlepsėdama gatvių purvu.

 

48

 

Tarp kaukės vešlaus žalumo

ir kaukės rūko matai

gamtą rodant daugiau negu paprastai

retą akimirką atvirumo.

 

Tik pažvelkit į tą gražuolę –

tokią drąsią, artimą, šviesią!..

Tuoj vaidins ji toliau savo rolę

garbanotoj vasaros pjesėj.

 

50

Langas3

 

I

Geometriją išmanai,

lange tu paprastuti,

įrėminantis lengvai

mūs begalinę būtį.

 

Gražiausiai mums mylimoji

atrodo, kada įžengia

į tavo kvadratą; o, lange,

tu amžiną ją vaizduoji.

 

Ten saugu, ji save aptinka

lyg meilės epicentre

su negausia skaidria

erdve aplinkui.

 

II

O, lange, saike laukimo,

pildomas visados,

kai viena esybė lig apakimo

ilgis kitos.

 

Tu ir perskiri, ir pritrauki,

kaip jūra nuolat mainais, –

stikle mūsų bruožai išplaukę

maišos su lauko vaizdais;

 

lopinėli laisvės, kuriai pavojų

kelia galia lemties;

anga, pro kurią mums dozuoja

perteklių erdvės.

 

III

O, lėkšte stačia, kupina,

nuolat mums peno randi:

kai naktis per saldi

ar kartais karti diena.

 

Nepertraukiama puota,

padažyta žydrai,

nepails niekada

sotintis mūsų vyzdžiai.

 

Vaišinimo įvairove

stebini sirpstant slyvoms;

ak, akys, ragavę rožę,

užsigerkit mėnulio syvais!

 

53

 

Iš žodžių kurti grožį

būdų daug įvairių,

nė vienas kurių

neprilygsta rožei.

 

Keistasis žaidimas vyksta

be pabaigos todėl,

kad jį, artėjant prie tikslo,

angelas suvelia vėl.

 

59

 

Sudie visi! Kiek siekia atmintis,

man išvykimai smelkdavos į kraują.

Bet aš grįžtu ir pradedu iš naujo,

grįžimo laisvė skaidrina akis.

 

Belieka rasti peno joms bet kur

ir džiaugtis – be kaltės ir be drovumo, –

kad aš mylėjau tai, kas panašu man

į nebuvimą, įkvepiantį kurt.

 

 

Iš „Valėzietiškų katrenų“         

 

31

 

Niekur nevedantys keliai

tarp dviejų laukų,

tariant subtiliai,

sukantys lanku,

 

virš kurių, kiek matai,

nieko nėra,

tik erdvė tyra

ir metų laikai.

 

35

 

Su dėmesiu maloniu

dangus klausos žemės;

jos kalbos kyla ramios

nuo kalnų kilnių.

 

Dėkingume beribiam,

kad klauso jos toliai aukšti,

kartais rodo ji kasdienybę

ir tyli pati.

 

36

 

Nutūpęs drugys lakus

gamtai skaitovei

skraidymų knygos droviai

rodo paveiksliukus.

 

Kitą susiskleisti kviečia

gardus gėlės aromatas:

skaityti dabar ne metas.

Ir dar ištisi jų spiečiai

 

dūksta ir nežada liautis,

plevena, plazda lengvieji,

tarytum žydros skiautės

meilės laiško vėjy,

 

suplėšyto paskubomis,

kurį rašyti metė

pamatę adresatę

įžengiant pro duris.

 

 

Iš ciklo „Langai“

 

I

 

Kai balkone atsistoja

ar rodosi lango rėme

gražuolė, kurią piktoji

dalia mums prarasti lėmė,

 

jeigu rankas ji kelia

rištis plaukus (vaza dviąsė) –

staiga beveik sakralią

praradimas įgauna galią

ir nelaimė nutvieskia dvasią.

 

 

Iš „Švelnumo duoklės Prancūzijai“

 

/ / /

Neišsigąsk, jei vienąsyk

už stalo Angelas prie šono

tau sės. Po krepšeliu su duona

tik servetėlę pataisyk.

 

Jį pavaišink, lai valgių paragaus jis

kukliųjų, jeigu panorės,

ir gal jo lūpos prisilies skaisčiausios

prie tavo kasdienos taurės.

 

Šis paprastas statybininkas rojaus

kaip tu prie stalo elgsis, įdėmus,

ir tau, už svetingumą padėkojęs,

sutvirtins ir praplės namus.4

 

/ / /

Gal viskas bus gerai, jei po šitų

ilgų audrų ramybė stos ilgoji.

Gyvenimą mums lyg preliudą groja,

bet kartais tėkmei raudančių natų

mes patys tampame instrumentu.

 

Nežinoma ranka... Ar ji laiminga,

kad sekasi prakalbint melodingai

mus kaip stygas? – Ar gal ji priversta

net į lopšinę įmaišyt klastingai

neištartą „sudie“ slapta?

 

 

Kapas parke

 

Ilsėkis gale alėjos,

švelnioji, po granitu,

į vasarą įsiliejus

pauze tarp jos natų.

 

Jeigu balta balandėlė

aukštumoje praskries,

ant kapo vietoj gėlės

paliksiu tau jos šešėlį.

 

 

/ / /

Kokio ilgesio apimti,

kokio laukimo

mes, beieškantys rimo

Amžinam dabarty?

 

Klystkeliai traukia mus

trauka apsėdimo,

tačiau tarp žmogaus klydimų

mūsiškis – taurus.

 

1 Šis eilėraštis įtrauktas ir į rinkinį „Švelnumo duoklė Prancūzijai“.

2 Šis eilėraštis taip pat įtrauktas į rinkinį „Švelnumo duoklė Prancūzijai“.

3 Pirmi du šio mini ciklo eilėraščiai yra įtraukti kaip III ir IV dalys ir į ilgesnį ciklą „Langai“.

4 Pirmi du šio eilėraščio ketureiliai kaip savarankiškas kūrinys sudaro ir „Vaismedžių sodų“ 3-iąją dalį.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Andrius Krivas