Lyrikos karalius Raineris Maria Rilke, kilęs iš Austrijos-Vengrijos valdomos Čekijos, visą gyvenimą rašė poeziją ir prozą gimtąja vokiečių kalba, kurią buvo virtuoziškai įvaldęs. Gyveno Berlyne, Miunchene, Paryžiuje, kontinentinės Europos didikų pilyse ir daug keliavo, o 1919 m. persikėlė į Šveicariją, dvikalbiame (prancūziškai vokiškame) Valė kantone gyveno iki mirties 1926 metais (beje, mirė gruodžio 29 d., o gruodžio 4 d. – 145-osios gimimo metinės). Ten apie 1922 metus greta paskutinių kūrinių vokiškai, kuriuos pats laikė savo kūrybos viršūne, R. M. Rilke ėmė intensyviai rašyti eiles ir prancūziškai. Šia, kaip pats sakė, skolintąja kalba spėjo sukurti šimtus eiliuotų miniatiūrų. Daugumą jų įkvėpė jam brangios moterys. Šie tekstai sugrupuoti – vieni R. M. Rilke’s, kiti poeto bičiulių ir kūrybos tyrinėtojų jau po jo mirties – į keletą rinkinių ir teminių ciklų. Iš jų tik „Vaismedžių sodai“ ir „Valėzietiški katrenai“ išėjo knygos pavidalu poetui gyvam esant. Kiti išleisti jau po R. M. Rilke’s mirties, įskaitant ciklą „Rožės“, lietuvių skaitytojus pasiekusį per savitą Vlado Braziūno vertimą.
Prancūziški R. M. Rilke’s eilėraščiai nepelnytai lieka vokiškai parašytų kūrinių šešėlyje, skaitytojų ir kritikų dėmesio periferijoje. O geriausiose iš šių eilių pasireiškė fenomenalus gebėjimas perteikti kasdienių įvykių, reginių ir daiktų lyrinę kvintesenciją pasirenkant neįprastą perspektyvą ir pakreipiant lyrinį siužetą netikėta linkme. Varijuodamas trumpo teksto eilučių ilgį bei ritmiką ir kruopščiai puoselėdamas kiekvieno žodžio fonetiką, autorius iš negimtos kalbos kuria kerintį skambesį. Dažname šių eilėraščių iš naujo atsiskleidžia pagrindinės R. M. Rilke’s poezijos temos ir motyvai.
Vertėjas
Raineris Maria Rilke. Nuotrauka iš Bavarijos valstybinės bibliotekos archyvo.
Iš „Vaismedžių sodų“
1
Šiąnakt širdžiai dainuos
angelai, kurie mena...
Vienas balsas, veik mano,
paviliotas tylos,
kyla ir iš laimės
atgal nebesugrįš.
Gležnas, bebaimis –
prie ko jis prisiriš?1
2
Naktine lempa, man ištikimai tu
švieti, širdies nesiekdama gelmių
(joje klaidu); bet jos pietinį šlaitą
užlieji tu žibėjimu ramiu.
Studento lempa, tu viena žinai,
kaip skaitantysis kartkartėm ūmai
iš nuostabos sutrinka ties tomu
ir kausto jo akis tavi kerai.
(Pranoksti Angelą paprastumu.)2
4
Kiek išpažinčių keistų
girdi gėlės patiklios,
tos jautrios svarstyklės
rodo svorį aistrų.
Trikdo žvaigždes liūdesys
žvilgsnio jom skirto.
Niekas trapaus nei tvirto
tuoj nebeatlaikys
mūsų ūpo, kaitaus be galo,
maišto ir atgailų.
Išskyrus neilstantį stalą
su lova (nualpusiu stalu).
5
Viskas įvyksta, tarsi
obuolį smerktum garsiai,
kad jis atsikąst vilioja.
Bet yra ir kitų pavojų:
jį palikt ant šakos, kol pasens;
ar nukalti jį iš akmens;
o baisiausias – paskutinis:
pykti, kad jis vaškinis.
7
Delnai
Poniai ir ponui Albert’ui Vulliez
Delnai, tie guoliai minkštieji,
kuriuos apsnūdusios žvaigždės
suglamžė, palikę raukšlių,
kai kėlėsi link dangaus.
Ar teko joms miego saldaus,
ar jaučiasi jos pailsėję,
ryškios, kaitrios ir svaigios
draugijoj kitų šviesulių,
kurioj per amžius keliaus?
O, mano guoliai delnai!
Kas jus apleistus paguos,
kosminės nesvaros
sujaukti patalai?
9
Dainuojantieji dievus
atsakymo gauna tylą.
Link dievo žmogus pakyla,
tik jei anas nekalbus.
Jų slaptas apsikeitimas
ne vieną sielą sudrums:
tai angelui palikimas,
nepriklausantis mums.
36
Amžino nieko nėra,
sudėkim dainą neilgą;
kuri gaivina ir vilgo
sausroj – ta tikra.
Laiminkim, ko netenkam,
meile ir menu;
greičiau, aplenkim
skubią bėgtį dienų!
44
Pavasariai
I
O, melodija syvų,
lyg muzikos instrumentu
medžiu pakylanti gyvu,
tapk akompanimentu
mūsų balsų motyvui.
Tavo ilgoj partitūroj
vos per kelis taktus
sekam kaitą figūrų,
susukančią protus,
o, gausinga Natūra!
Kiti tęs giesmę viltingą,
kai mes nustosim dainuot...
Tuomet šią širdį didingą
galėsiu tau atiduot,
man nebereikalingą.
VI
Atbrenda žiemą į namą
mirtis žmogžudė taku,
suranda brolį, mamą
ir griežia jiems smuiku.
Bet vos tik žemę paliečia
pavasaris kastuvu,
ji murma „sveiki!“ prašaliečiams
šlepsėdama gatvių purvu.
48
Tarp kaukės vešlaus žalumo
ir kaukės rūko matai
gamtą rodant daugiau negu paprastai
retą akimirką atvirumo.
Tik pažvelkit į tą gražuolę –
tokią drąsią, artimą, šviesią!..
Tuoj vaidins ji toliau savo rolę
garbanotoj vasaros pjesėj.
50
Langas3
I
Geometriją išmanai,
lange tu paprastuti,
įrėminantis lengvai
mūs begalinę būtį.
Gražiausiai mums mylimoji
atrodo, kada įžengia
į tavo kvadratą; o, lange,
tu amžiną ją vaizduoji.
Ten saugu, ji save aptinka
lyg meilės epicentre
su negausia skaidria
erdve aplinkui.
II
O, lange, saike laukimo,
pildomas visados,
kai viena esybė lig apakimo
ilgis kitos.
Tu ir perskiri, ir pritrauki,
kaip jūra nuolat mainais, –
stikle mūsų bruožai išplaukę
maišos su lauko vaizdais;
lopinėli laisvės, kuriai pavojų
kelia galia lemties;
anga, pro kurią mums dozuoja
perteklių erdvės.
III
O, lėkšte stačia, kupina,
nuolat mums peno randi:
kai naktis per saldi
ar kartais karti diena.
Nepertraukiama puota,
padažyta žydrai,
nepails niekada
sotintis mūsų vyzdžiai.
Vaišinimo įvairove
stebini sirpstant slyvoms;
ak, akys, ragavę rožę,
užsigerkit mėnulio syvais!
53
Iš žodžių kurti grožį
būdų daug įvairių,
nė vienas kurių
neprilygsta rožei.
Keistasis žaidimas vyksta
be pabaigos todėl,
kad jį, artėjant prie tikslo,
angelas suvelia vėl.
59
Sudie visi! Kiek siekia atmintis,
man išvykimai smelkdavos į kraują.
Bet aš grįžtu ir pradedu iš naujo,
grįžimo laisvė skaidrina akis.
Belieka rasti peno joms bet kur
ir džiaugtis – be kaltės ir be drovumo, –
kad aš mylėjau tai, kas panašu man
į nebuvimą, įkvepiantį kurt.
Iš „Valėzietiškų katrenų“
31
Niekur nevedantys keliai
tarp dviejų laukų,
tariant subtiliai,
sukantys lanku,
virš kurių, kiek matai,
nieko nėra,
tik erdvė tyra
ir metų laikai.
35
Su dėmesiu maloniu
dangus klausos žemės;
jos kalbos kyla ramios
nuo kalnų kilnių.
Dėkingume beribiam,
kad klauso jos toliai aukšti,
kartais rodo ji kasdienybę
ir tyli pati.
36
Nutūpęs drugys lakus
gamtai skaitovei
skraidymų knygos droviai
rodo paveiksliukus.
Kitą susiskleisti kviečia
gardus gėlės aromatas:
skaityti dabar ne metas.
Ir dar ištisi jų spiečiai
dūksta ir nežada liautis,
plevena, plazda lengvieji,
tarytum žydros skiautės
meilės laiško vėjy,
suplėšyto paskubomis,
kurį rašyti metė
pamatę adresatę
įžengiant pro duris.
Iš ciklo „Langai“
I
Kai balkone atsistoja
ar rodosi lango rėme
gražuolė, kurią piktoji
dalia mums prarasti lėmė,
jeigu rankas ji kelia
rištis plaukus (vaza dviąsė) –
staiga beveik sakralią
praradimas įgauna galią
ir nelaimė nutvieskia dvasią.
Iš „Švelnumo duoklės Prancūzijai“
/ / /
Neišsigąsk, jei vienąsyk
už stalo Angelas prie šono
tau sės. Po krepšeliu su duona
tik servetėlę pataisyk.
Jį pavaišink, lai valgių paragaus jis
kukliųjų, jeigu panorės,
ir gal jo lūpos prisilies skaisčiausios
prie tavo kasdienos taurės.
Šis paprastas statybininkas rojaus
kaip tu prie stalo elgsis, įdėmus,
ir tau, už svetingumą padėkojęs,
sutvirtins ir praplės namus.4
/ / /
Gal viskas bus gerai, jei po šitų
ilgų audrų ramybė stos ilgoji.
Gyvenimą mums lyg preliudą groja,
bet kartais tėkmei raudančių natų
mes patys tampame instrumentu.
Nežinoma ranka... Ar ji laiminga,
kad sekasi prakalbint melodingai
mus kaip stygas? – Ar gal ji priversta
net į lopšinę įmaišyt klastingai
neištartą „sudie“ slapta?
Kapas parke
Ilsėkis gale alėjos,
švelnioji, po granitu,
į vasarą įsiliejus
pauze tarp jos natų.
Jeigu balta balandėlė
aukštumoje praskries,
ant kapo vietoj gėlės
paliksiu tau jos šešėlį.
/ / /
Kokio ilgesio apimti,
kokio laukimo
mes, beieškantys rimo
Amžinam dabarty?
Klystkeliai traukia mus
trauka apsėdimo,
tačiau tarp žmogaus klydimų
mūsiškis – taurus.
1 Šis eilėraštis įtrauktas ir į rinkinį „Švelnumo duoklė Prancūzijai“.
2 Šis eilėraštis taip pat įtrauktas į rinkinį „Švelnumo duoklė Prancūzijai“.
3 Pirmi du šio mini ciklo eilėraščiai yra įtraukti kaip III ir IV dalys ir į ilgesnį ciklą „Langai“.
4 Pirmi du šio eilėraščio ketureiliai kaip savarankiškas kūrinys sudaro ir „Vaismedžių sodų“ 3-iąją dalį.
Iš prancūzų kalbos vertė Andrius Krivas