Raškymas. 1989

Šiltas tirštas serbentų kraujas
viduvasaris vos dvėsuoja
dar šiepia iltis
žodžiai galvoje skysti kaip plunksniniai debesys
krūmuose vaikai nurėžtais džinsais melsvuoja
šūsteli saują į kibirą
uždengia marle kad neprikristų šakelių
vaikai skolintais dviračiais
atminimų sąsiuviniais
išperėti namų su katės pėdų įspaudais cemento takeliuos
vienplaukiai žaidžia aukojimą
lenkiasi prie šaknų į paunksnę
beveik grįžta
į savo pradžias

 

Aš rytų europietė

pusto
miestas šoka pavaną mirusiai infantei
gaudžia nuo vėjo kolonų vagantai
moterys lapių apykaklėm
išplėšia antikos šventyklas
niekaip neatsikratau
į paltą įsigėrusio
sultinių ir pyragėlių kvapo

 

Mano tėvai

Mano tėvai
vis dar eina prie upės
šnarendami spalvotais prekybcentrių maišeliais
tiesiasi raštuotus apklotus su trimis kandžių skylutėmis
krašte
nesudėvimus įsisenėjusius mostus
kartoja drumsdami vandenį
išsekusiose maudyklose
vis labiau bijo gylio
didelių šunų
pakrantėse išdrikę vaikai be gelbėjimosi ratų
prunkščia pavadinti mokytis plaukti
ir mano klasiokų tėvai
kaip baltašonės žuvys
apsiverčia ant savo raštuotų apklotų
traukia sumuštinius iš celofano maišelių
lėtaeigė upės srovė be duburių
atneša aitrų ajerų kvapą
jie nusvyra į sapną keistai trūkčiodami kojas
palikę neišspręstą kryžiažodį
žiūriu į odą
kurią atkartoju
įlankas įrantas
lūpų kampučių užutėkius
visada suteikiančius šį tą saugaus
nepersikaitink
neplauk per giliai
metas namo