Lauros Vansevičienės nuotrauka
Kaip užsiauginti žemuogių kibirėlį
Geriausia, kad augtum alkdamas meilės
ir nuosavos ašaros tau taptų skaniausiu vaistu.
Turėtum matyti vešlias braškių lysves,
virš jų pakibusį savo senelės žilų plaukų debesėlį.
Turėtum negauti braškių kiek nori,
juk tik stoka užaugina norus ir viską nušviečia
vaiskiausia tolybių šviesa.
Privalėtumei vogti nesunokusias braškes,
juk tik šitaip gali išmokti, kaip vagiama meilė,
nes pernelyg dažnai negali jos gauti kitaip.
Tada derėtų sutverti pirmąjį žemuogių smilgos grožį,
per jį suprasti, kad ne visas gėris pareina per pilvą.
Turėtum netekt apetito, lengvai atsisveikint
su uogų karoliais, padovanot juos mamai ar draugei.
Tada pririnktum indelį nuo majonezo, tada suprastum,
kaip skirtingai žmonėms reiškia „daug“ ir „mažai“.
Tada turėtum pamilti mišką ir verkti, kad jį iškirto,
tada matytum, kaip ten linksmai įsisiautėja žemuogės.
Turėtum matyti ten orą uodžiančią lapę,
prabėgančią stirną, suprasti, kad tai jų valdos,
kaip ir tavo, nors nesate savininkai su dokumentais.
Tada ateitų laikas, kai viskas nugrimzta sniege
ir tikėjimas žemuogėmis tampa suvis nebetvirtas.
Pavasarį derėtų apžiūrėti kirtimą atidžiai
tarsi savo apsėtą daržą.
O tada jį užmiršti.
Žydint jazminui ateitum pirmosios uogų saujelės
ir neplanuotai lankstytumeis ištisą valandą,
tarsi pats būtum skyręs sau bausmę
ar svaiginamas nemigos prižiūrėtum naujagimį.
Turėtum matyti, kaip kibirėlis pilnėja proporcingai
slopstančiai aistrai.
Tada susitaikytum su geležimi, žmogumi,
iškirtusiu mišką, vėjas papūstų žaizdas.
Galvotum apie kirtimą
tarsi privalomą meilės vagystę.
Prisimerkęs grožėtumeis
tuščiais mirties horizontais.
Nusilenktum naujajai
rausvų mažutėlių kartai.
Rožytė
Dar mokydamasi mokykloje tikėjau:
kažkur yra vieta,
kurioje nerūpi, kokį kūną dėvi
po gražiais ar ne tokiais gražiais apdarais.
Pavyzdžiui, mažai kas pasakytų,
kuo virsta nužydėjęs rožės žiedas,
žiedlapiams nubyrėjus, kokia neišvaizdi
žalios sėklų dėžutės nykybė atsiveria.
Svajojau būti rože nežinomuos pasauliuos.
Vėliau mokiausi medicinos seselių mokykloje,
tikėjau įgysianti galių apsaugoti visa,
ką slepiu po suknelėmis, bliuzelėmis ir sijonais,
maniau, žmonės, apžiūrintys kitus nuogus kūnus,
žino, kaip paslėpti ir apginti savo nuogybes.
Slapsčiausi matomiausioje vietoje –
poliklinikos registratūroje,
nieko nebuvo patikimiau už stiklo sieną
tarp tavęs ir ligonio, jei tik nepamiršti
nusiplauti rankų, pakilnojusi ligos istoriją.
Vis dėlto vyliausi, kad yra vietovių,
kur nereikia mazgoti rankų, drabužių,
puodų ir keptuvių. Ir tas ligonis, pareiškęs,
kad netinkamai išnaudoju savo grožį,
kad turėčiau patiekti save geresniam gyvenimui,
žinojo apie tokią vietą.
Taip nukreipiau žvilgsnį į sostinę,
važinėjau ten traukiniu iš savo Pūstakiemio,
kuris likdavo man tuščia vieta, vos tik
susisukdavau lizdą įprastame vagono kampely.
Kažkam nebereikalingi apdarai iš antrų rankų,
kuriuos dėvėdavau, kol atrodydavo švarūs,
guldavo ant manęs sluoksniais
tarsi rožės žiedlapiai, vis geriau nutildydami
mano nuogybę, niekingą esmę, rožės sėklas:
apie kurį nors, bandžiusį pasėti rožę,
kultūra irgi nutyli.
Dauginausi per skirtingus rūbų derinius,
neleisdama sau nuvysti, pavirsti
kuo nors kitu nei Rožyte.
Man buvo atlyginama už paslaptis
ir sluoksnius, už tai, kad nebuvau savimi,
lygiai taip pat, už ką buvo mokama
ir visiems kitiems – už karnavalą,
vargą nešiojant kaukes,
už buvimą rože ar kopūstu,
už kaukių aibes, kurios užpildo namus
ir visus paverčia benamiais,
nesgi visi žinom, kad tikroji nuogybė
yra nepakeliama gyviesiems.
Kad tai pakelčiau, privalėjau
vieną dieną tiesiog numirti.
Nuomonės
Čia, apačioje, prieblandoje,
kur įsikūrusios mažosios skurdžios eglės,
sunku manyti, kad pasaulis
pilnas šviesos ir gėrio.
Išretėjusios, bemaž peršviečiamos
mažos eglutės, įsižeminusios
didžiųjų eglių šešėlyje,
jos turi nuomonę apie tas,
kurios užstoja joms šviesą.
Didžiosios eglės, žinoma,
irgi turi savo nuomonę apie mažąsias,
greičiausiai išsako ją požeminiu
grybienos internetu,
užkalbėdamos dantį
tuo metu, kai stiprinasi
valgydamos savo vaikus.
Ir kaip galite jas mylėti?
Audros, vėjai ir storos sniego pusnys
ilgam prilenkė prie žemės didžiuosius medžius.
Savo nuomonę apie tokią ataką
eglės, pušys ir beržai išsako
gulėdami ar griūdami,
įkliuvę į kitų medžių spąstus,
cypdami ten, aukštai,
nelyg sugedusios svarstyklės,
pjaunami gyvenimo trinties,
verkdami skiedromis.
Norėčiau neturėti nuomonės
apie miško medžių santykius.
O ką apie tai galvoja mano šuo?
Jis turi aiškią nuomonę
apie žaliąsias musmires.
Aplenkia tarsi jų nebūtų.
Mudviejų nuomonė apie šiuos grybus yra vienoda.
Ar kas nors galėtų tokį nusistatymą pakeisti?
Norėčiau turėti aiškią, tvirtą nuomonę
apie raudonąsias musmires,
tačiau ji labai kinta ir slapstosi.
Dažniausiai palieku šią nuomonę miške.
Ką jinai ten veikia?
Regis, miškas priglaudžia
daug įvairių nuomonių.
Kai kurios iš jų nėra labai tvirtos.
Bet ir tokios tikriausiai
kuo nors svarbios miškui,
kur tamsa pasklinda
tarytum šviesa.
Liepiamoji nuosaka
Liepiamoji nuosaka, raginimas, nurodymas.
Jausdavau juos tarsi botago kirtį.
Net jeigu pati juo kirsdavau, tai nenoromis.
Patirdavau tarsi kūno ir dvasios svetimkūnį.
Akmenuką, kurį išvemdavau tarsi paikas šunytis.
Tačiau gamta vis nurodinėdavo kaip užsukta:
Sirk, repetuok senatvę.
Kentėk geluonį danties šuliny, nesijausk laimingas.
Išsitepk juodžemiu, molžemiu, mėlynėmis,
vynu, rašalu, meilės gleivėmis,
saldžiomis avietėmis, pienu ir medumi.
Sudarkyk veidą apsaugine grimasa ar kauke.
Tegu tavo rankos pajuoduoja nuo bulvių,
atmink, kad tavo ir tavo tautos istorija sutepta.
Susitepk ir permanyk, kaip sutepa
praeitis ir karšinčių metas.
Nuolankumas gamtai, mielas skaitytojau,
nevirs tau malonumu.
Klausykis ir perimk dalį
mane užvaikiusių imperatyvų naštos.
Užsikrėsk jais tarsi virusu.
Kai kurie iš jūsų, tiesa, sirgsite
besimptome forma.
Tepažadina tada šūviai naktį.
Tada kas nors panašus į mane
atbėgs priešpriešais,
kur jūs miklinsite akį
šaunamaisiais prietaisais rankose.
Pašautas ir kraujuodamas,
jis nesitrauks ir nespruks –
sėlins artyn jūsų,
kaip galėtų tik žmogus.
Negailėkite kulkų.
Šūvių garsas teužkrečia
mintimis apie kraują,
smarvę iš peršautų vidurių.
Užuosk tai, mielasis,
patirk tai, mieloji,
kaip savo.
Grybai
Pietinė pamiškės dalis vasarą įkaisdavo,
sausos samanos – tarsi varinės,
rodės, kad įmigo amžiams,
kartu su vabalais, bakterijomis,
netyčiukėm sėklom.
Saulėkaitoj netverdavo
nei kūnas, nei širdis, čia prisipildžius
gailesio dėl gamtos negailestingumo
(tarsi gailėdamas bandytum
išlaikyt pusiausvyrą
ar atstatyti teisingumą
gamtai dovanojant jausmo kalbą).
Ir tik įrudenėjus
tariamos mirties ploteliai
imdavo kalbėti patys, be pagalbos,
be žmogiškų ramentų –
mažytėm ūmėdėm, stirnabudėm,
rudmėse, raibaisiais baltikais.
Ateidavai pažvelgti į grybienos gyvastį,
į jos akis, užsispyrimą, švelnų juoką,
ateities pripildytas grybukų taureles,
nusišypsoti joms
iš savo neturėjimo pilnatvės,
iš karščiui neatsparų plastiliną
primenančios praeities,
truputį iš anapus.
Matei taip besišypsant
seną moteriškę
mezginiuotuos pataluos
akimirką prieš mirtį
tarsi seną –
nei tai liūdną,
nei tai linksmą –
pilną sporų
grybą
Sara Poisson. Gatvė