Sara Poisson

Sara Poisson
Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Kaip užsiauginti žemuogių kibirėlį

Geriausia, kad augtum alkdamas meilės

ir nuosavos ašaros tau taptų skaniausiu vaistu.

 

Turėtum matyti vešlias braškių lysves,

virš jų pakibusį savo senelės žilų plaukų debesėlį.

 

Turėtum negauti braškių kiek nori,

juk tik stoka užaugina norus ir viską nušviečia

vaiskiausia tolybių šviesa.

 

Privalėtumei vogti nesunokusias braškes,

juk tik šitaip gali išmokti, kaip vagiama meilė,

nes pernelyg dažnai negali jos gauti kitaip.

 

Tada derėtų sutverti pirmąjį žemuogių smilgos grožį,

per jį suprasti, kad ne visas gėris pareina per pilvą.

Turėtum netekt apetito, lengvai atsisveikint

su uogų karoliais, padovanot juos mamai ar draugei.

Tada pririnktum indelį nuo majonezo, tada suprastum,

kaip skirtingai žmonėms reiškia „daug“ ir „mažai“.

 

Tada turėtum pamilti mišką ir verkti, kad jį iškirto,

tada matytum, kaip ten linksmai įsisiautėja žemuogės.

 

Turėtum matyti ten orą uodžiančią lapę,

prabėgančią stirną, suprasti, kad tai jų valdos,

kaip ir tavo, nors nesate savininkai su dokumentais.

 

Tada ateitų laikas, kai viskas nugrimzta sniege

ir tikėjimas žemuogėmis tampa suvis nebetvirtas.

Pavasarį derėtų apžiūrėti kirtimą atidžiai

tarsi savo apsėtą daržą.

 

O tada jį užmiršti.

 

Žydint jazminui ateitum pirmosios uogų saujelės

ir neplanuotai lankstytumeis ištisą valandą,

tarsi pats būtum skyręs sau bausmę

ar svaiginamas nemigos prižiūrėtum naujagimį.

 

Turėtum matyti, kaip kibirėlis pilnėja proporcingai

slopstančiai aistrai.

 

Tada susitaikytum su geležimi, žmogumi,

iškirtusiu mišką, vėjas papūstų žaizdas.

 

Galvotum apie kirtimą

tarsi privalomą meilės vagystę.

 

Prisimerkęs grožėtumeis

tuščiais mirties horizontais.

Nusilenktum naujajai

rausvų mažutėlių kartai.

 

 

Rožytė

Dar mokydamasi mokykloje tikėjau:

kažkur yra vieta,

kurioje nerūpi, kokį kūną dėvi

po gražiais ar ne tokiais gražiais apdarais.

Pavyzdžiui, mažai kas pasakytų,

kuo virsta nužydėjęs rožės žiedas,

žiedlapiams nubyrėjus, kokia neišvaizdi

žalios sėklų dėžutės nykybė atsiveria.

Svajojau būti rože nežinomuos pasauliuos.

Vėliau mokiausi medicinos seselių mokykloje,

tikėjau įgysianti galių apsaugoti visa,

ką slepiu po suknelėmis, bliuzelėmis ir sijonais,

maniau, žmonės, apžiūrintys kitus nuogus kūnus,

žino, kaip paslėpti ir apginti savo nuogybes.

Slapsčiausi matomiausioje vietoje –

poliklinikos registratūroje,

nieko nebuvo patikimiau už stiklo sieną

tarp tavęs ir ligonio, jei tik nepamiršti

nusiplauti rankų, pakilnojusi ligos istoriją.

Vis dėlto vyliausi, kad yra vietovių,

kur nereikia mazgoti rankų, drabužių,

puodų ir keptuvių. Ir tas ligonis, pareiškęs,

kad netinkamai išnaudoju savo grožį,

kad turėčiau patiekti save geresniam gyvenimui,

žinojo apie tokią vietą.

Taip nukreipiau žvilgsnį į sostinę,

važinėjau ten traukiniu iš savo Pūstakiemio,

kuris likdavo man tuščia vieta, vos tik

susisukdavau lizdą įprastame vagono kampely.

Kažkam nebereikalingi apdarai iš antrų rankų,

kuriuos dėvėdavau, kol atrodydavo švarūs,

guldavo ant manęs sluoksniais

tarsi rožės žiedlapiai, vis geriau nutildydami

mano nuogybę, niekingą esmę, rožės sėklas:

apie kurį nors, bandžiusį pasėti rožę,

kultūra irgi nutyli.

 

Dauginausi per skirtingus rūbų derinius,

neleisdama sau nuvysti, pavirsti

kuo nors kitu nei Rožyte.

Man buvo atlyginama už paslaptis

ir sluoksnius, už tai, kad nebuvau savimi,

 

lygiai taip pat, už ką buvo mokama

ir visiems kitiems – už karnavalą,

vargą nešiojant kaukes,

už buvimą rože ar kopūstu,

už kaukių aibes, kurios užpildo namus

ir visus paverčia benamiais,

 

nesgi visi žinom, kad tikroji nuogybė

yra nepakeliama gyviesiems.

 

Kad tai pakelčiau, privalėjau

vieną dieną tiesiog numirti.

 

 

Nuomonės

Čia, apačioje, prieblandoje,

kur įsikūrusios mažosios skurdžios eglės,

sunku manyti, kad pasaulis

pilnas šviesos ir gėrio.

 

Išretėjusios, bemaž peršviečiamos

mažos eglutės, įsižeminusios

didžiųjų eglių šešėlyje,

jos turi nuomonę apie tas,

kurios užstoja joms šviesą.

 

Didžiosios eglės, žinoma,

irgi turi savo nuomonę apie mažąsias,

greičiausiai išsako ją požeminiu

grybienos internetu,

užkalbėdamos dantį

tuo metu, kai stiprinasi

valgydamos savo vaikus.

Ir kaip galite jas mylėti?

 

Audros, vėjai ir storos sniego pusnys

ilgam prilenkė prie žemės didžiuosius medžius.

Savo nuomonę apie tokią ataką

eglės, pušys ir beržai išsako

gulėdami ar griūdami,

įkliuvę į kitų medžių spąstus,

cypdami ten, aukštai,

nelyg sugedusios svarstyklės,

pjaunami gyvenimo trinties,

verkdami skiedromis.

 

Norėčiau neturėti nuomonės

apie miško medžių santykius.

 

O ką apie tai galvoja mano šuo?

 

Jis turi aiškią nuomonę

apie žaliąsias musmires.

Aplenkia tarsi jų nebūtų.

Mudviejų nuomonė apie šiuos grybus yra vienoda.

 

Ar kas nors galėtų tokį nusistatymą pakeisti?

 

Norėčiau turėti aiškią, tvirtą nuomonę

apie raudonąsias musmires,

tačiau ji labai kinta ir slapstosi.

Dažniausiai palieku šią nuomonę miške.

Ką jinai ten veikia?

 

Regis, miškas priglaudžia

daug įvairių nuomonių.

 

Kai kurios iš jų nėra labai tvirtos.

 

Bet ir tokios tikriausiai

kuo nors svarbios miškui,

 

kur tamsa pasklinda

tarytum šviesa.

 

 

Liepiamoji nuosaka

Liepiamoji nuosaka, raginimas, nurodymas.

Jausdavau juos tarsi botago kirtį.

Net jeigu pati juo kirsdavau, tai nenoromis.

Patirdavau tarsi kūno ir dvasios svetimkūnį.

Akmenuką, kurį išvemdavau tarsi paikas šunytis.

 

Tačiau gamta vis nurodinėdavo kaip užsukta:

Sirk, repetuok senatvę.

Kentėk geluonį danties šuliny, nesijausk laimingas.

Išsitepk juodžemiu, molžemiu, mėlynėmis,

vynu, rašalu, meilės gleivėmis,

saldžiomis avietėmis, pienu ir medumi.

Sudarkyk veidą apsaugine grimasa ar kauke.

Tegu tavo rankos pajuoduoja nuo bulvių,

atmink, kad tavo ir tavo tautos istorija sutepta.

Susitepk ir permanyk, kaip sutepa

praeitis ir karšinčių metas.

 

Nuolankumas gamtai, mielas skaitytojau,

nevirs tau malonumu.

Klausykis ir perimk dalį

mane užvaikiusių imperatyvų naštos.

Užsikrėsk jais tarsi virusu.

 

Kai kurie iš jūsų, tiesa, sirgsite

besimptome forma.

Tepažadina tada šūviai naktį.

Tada kas nors panašus į mane

atbėgs priešpriešais,

kur jūs miklinsite akį

šaunamaisiais prietaisais rankose.

Pašautas ir kraujuodamas,

jis nesitrauks ir nespruks –

sėlins artyn jūsų,

kaip galėtų tik žmogus.

 

Negailėkite kulkų.

Šūvių garsas teužkrečia

mintimis apie kraują,

smarvę iš peršautų vidurių.

 

Užuosk tai, mielasis,

patirk tai, mieloji,

kaip savo.

 

 

Grybai

Pietinė pamiškės dalis vasarą įkaisdavo,

sausos samanos – tarsi varinės,

rodės, kad įmigo amžiams,

kartu su vabalais, bakterijomis,

netyčiukėm sėklom.

 

Saulėkaitoj netverdavo

nei kūnas, nei širdis, čia prisipildžius

gailesio dėl gamtos negailestingumo

(tarsi gailėdamas bandytum

išlaikyt pusiausvyrą

ar atstatyti teisingumą

gamtai dovanojant jausmo kalbą).

 

Ir tik įrudenėjus

tariamos mirties ploteliai

imdavo kalbėti patys, be pagalbos,

be žmogiškų ramentų –

mažytėm ūmėdėm, stirnabudėm,

rudmėse, raibaisiais baltikais.

 

Ateidavai pažvelgti į grybienos gyvastį,

į jos akis, užsispyrimą, švelnų juoką,

ateities pripildytas grybukų taureles,

 

nusišypsoti joms

iš savo neturėjimo pilnatvės,

iš karščiui neatsparų plastiliną

primenančios praeities,

truputį iš anapus.

 

Matei taip besišypsant

seną moteriškę

mezginiuotuos pataluos

akimirką prieš mirtį

 

tarsi seną –

nei tai liūdną,

nei tai linksmą –

pilną sporų

grybą

 

 

Sara Poisson. Gatvė

Draugai