Vygaudo Juozaičio nuotr.

 

  Niekas nėra laisvas, kol visi nesame laisvi.

Fannie Lou Hamer

 

besimylėdamas susilaužiau rankas

„myždamas apsispjoviau bybį ir pagalvojau apie tave“ – gaunu žinutę

oda nusitraukia ir vėl aptraukia

kaip pėdkelnės kaip bangos

nubyra nuo lūpų kelių ir delnų ir vėl atauga

neturiu traumos tik carpet burn per visą curriculum vitae

 

klube išjungia šviesą bet mes jaučiam tamsoj

stoja metro visam mieste

stoja ir grimzta

mes jaučiam

kaip leidžiasi į ketamino snaudulį vagonai

kaip skaidri interneto migla apvelka minčių šaknis

rausvą žvaigždėtą dirvą kurioje

tūno elektros vaiduoklis

 

nepermatomas vienetų ir nulių spiečius tampa garsu

skrodžią kūną ir kūnas

skrodžią kūną ir po to kitą ir po to nebe

mes jaučiame tamsoje

kaip įtrūkdamas pokšteli šonkaulis

neono vytelėm suveržtam korsete

įstrigusio jaunuolio krūtinėje

 

jis čia nuo užvakar

bet ačiū dievui spermoje gausu amino rūgščių

o meskalis užmuša salsvą skonį

 

septyniasdešimties kvadratų kambary

sienos ir aukštos lubos iš veidrodžio o grindyse

tarp raudono kilimo juostų kas kelis žingsnius palikti

kvadratiniai veidrodžio telkinėliai

nuo kurių sugulę kūnai šnioja blausioj šviesoj

įeidamas nusiplauni kojas

bet nuo veido nė vienos iš tūkstančių naktų

nenusiplausi nes nėra naktyje veido

mes jaučiam

kaip mylintis užlaužta ranka lūžta per dilbį

ir baigiant sugyja

 

gretima salė erdvaus miegamojo dydžio ir išmušta oda

tvanku

išsitraukiam taro kortas

šaltos žvaigždės žybsi ant nugarėlių

Converio Marselio kaladės variacija:

 

velnias – tomboy mergina nuodingo vabzdžio liemeniu

maždaug pusšeštos pėdos

melsva plunksna už ausies saugo žemai kabančią safyro auskaro akį

mašinėle kirpti rusvi plaukai

drovios bicepso raktikaulio ir krūtų kauburėlių arkos

spenelius dengia juodo lipduko rombai

rupūžės odos šortai ją aptempia

ji švytuoja kortą tarp gervės pirštų

 

velnio krūtys velnio bybys fakelas velnio rankoj ir jo plėvėti sparnai

blyksteli juodoj tomboy rainelėj

velnias už grandinės laiko įkaitusį odos paviršių

ji laiko velnio kortą

 

velnias veda už grandinės kur nereikėjo ateiti

jo balsas cimbolai kruvinos kregždės boso raktas penkių tūkstančių vatų kolonėlėj

 

pakaruoklis – kokių dvidešimt aštuonerių

violetinio juodumo odoje švyti rašalo dėmės

1. y. kodo eilutės ant kairiojo bicepso:

      a = “a”

      while a = = “a”:

               print (“Goodbye world”)

 

siaurus vyriškus spenelius veria sidabro strypeliai

liesame kūne kaip nakties prieblandoj iškyla

užsitarnauti ar iš tamsos paveldėti raumenų kontūrai

odinė šuns kaukė neslepia veido nes nėra

veido tamsoj

 

jis pakibęs laike

nesvarbu kokią kortą ištraukė

elektra jame net nestabteli

šuns kaukė uodžia baimę ir geismą

jai paklūsta žvaigždės

klevo lapai mėnesio ciklai ir neono žvėrys

neįmatau ar jis išsiskyrė ar metė darbą

virš jo žioji

laiko tėkmę susiurbianti abejingumo duobė

 

eremitas – „mano“ kūnas

juodam tinkle įstrigusios blizgaus plastiko krūtys

eremitas juda atbulomis

prieš laikrodžio rodyklės ir elektros srovę

laternos žiburiu nušviesdamas tai ką palieka

 

perlamutro kiautu dengta bioninė ranka

spingsi regeneracinio tinklelio skiautė vidinėj dilbio pusėj

mikrolazerio adatėlių legionas atkuria perplėštą audinį

kaip žvaigždynai iš kosmoso dulkių

kaip kortų kaladė

kaip pakrikęs šuo

kaip ilgesys iš geliančio triukšmo debesies – iššaukia

likimo tiesę

 

vidurinis pirštas panorėjus išsitiesia iki devyniolikos centimetrų

iš išsiplečia per penkis

 

juodas sijonas su fosforo gėlėm

gaubia kaulėtus kelius

plieninis čokerio žiedas įrėmina

adomo obuolio spyglį

tiesūs tamsiai rudi plaukai iki pečių

berniukiškas ketvirtą dešimtį vėlyvos paauglystės kūnas

elektra nesensta kaip ir pankrokas

tik sutrūkus grandinei be įspėjimo išsijungia –

tamsoj jaučiam

 

kaip grėsmingi žvilgsniai varpo erdvę

prasideda skirstymas poromis ir trijulėmis

permatomu gobtuvu apsisiautusi krupjė pirštu parodo

kad velnio korta muša eremito

vienas atbulomis traukiasi nuo sambrūzdžio kita

tvirtai į save trūkteli grandinę

 

sintetinės b+ krūtys prijungtos prie širdies

vos prilietus blyksteli permatoma plastiko gelmė

ir kiaurai šonkaulių koralą siunčia bangą

jos tyvuliuoja kaip medūzos

drovius jų čiuptuvėlius chirurgas ilgas valandas vedė

siauromis centrinės nervų sistemos olomis ir arkomis

 

amžinai prasiskolinęs

dešimtmečiais neuropsichiatrijos doktorantūroje įklimpęs kamaradas

prastūmė mane į šitą abejotinos etikos erochirurgijos eksperimentą

manais į kelias nurašytas skolas

 

velnias spusteli krūtis ir nevalingai praveriu burną – bijau juodų jos akių

kilstelėjusi mano sijoną ji pirštais perbėga mergaitišką bybį

ir apspjovusi delną lėtai mane smauko pasakodama apie beirutą

 

užaugo rytuose pačiame miesto pakrašty tarp alyvmedžių

per dešimt minučių kiaura tėvo tojota nuvažiuodavo prie jūros nors jai buvo keturiolika

po to prabangesniame hamros rajone mokėsi sociologijos amerikos universitete

kurio visi nekenčia bet storų jo sienų

per jokį tariamą atsitiktinumą nesubombarduos sakė jos tėvai

ir tai buvo tiesa

only fans pinigai leido gyventi vienai leido tirpti k skylėj

baltojo aukso auskarą kairėje šnervėje bet ką leido nes doleris

keičiamas į libano lirą santykiu vienas prie visko

 

iš jos vieno kambario butuko geitave dvyliktam aukšte puikiai matydavos

kaip pietiniuose kvartaluose amerikietiškas ugnies paukštis praryja daugiabutį

ją nutvilkydavo smūgio banga kiaurai šonkaulių žiedą

kartą krūptelėjusi nuo stalo nuspyrė į lovą atsuktą 4K webcamą

privačios sesijos žiūrovas pusvalandį ją guodė ir užsakė

juodus batus su 15 cm platformom iš jos wishlisto

kol ji tankiai kvėpavo įrakinusi žvilgsnį į kameros skylę

lyg ją irgi būtų išmušusi bomba

 

ji krūpteli nuo beatdropo smūgio

nuo juodų sienų atsimušantis noizas

lyg virš galvos kabantis dronas

lyg mechaninio paukščio šešėlis

lėtu triukšmo sparnu mus apgobia

 

(dūzgiantis mirties sparnas saugiai atitveria

nuo visur aplink tvyrančios mirties)

 

ji kilsteli vieną koją ant krėslo

ir aplaižęs bioninį pirštą išskleidžiu jį viduj

 

ji sako ar kada pagalvojai

kad skeveldros betono nuolaužos ir šukės

skrodžia kūną be jo sutikimo

nes kaip kitaip hipsteriams paaiškinti etninį valymą haha

 aš sakau lol ir ji dar kartą apspjauna delną

 

aš baigiu bet naktis nesibaigia

 

sakau kai negaliu užmigti

geriu ksanaksą ir skaitau

tarp mūsų šmėkšteli elektros vaiduoklis

varva šilti informacijos syvai nuo suglebusio piršto

balti interneto lašai ant krūtų kauburėlių

kuriuos ji įtrina į odą

mūsų atmintys dabar sudaro tinklą galėsiu

klausytis jos balso nuotrupų sapno tinklalaidėj

matyti spazmiškai suspaustas siauras lūpas per neribotą atstumą

užpildyti skaitomo romano plokštumą karščio blyksniais iš po rupūžės sijono

 

aš baigiau bet atmintis nesibaigė

mūsų odos sporos

dabar žino apie mus kažką ko patys

niekada nežinosim

kas nedings nes kūnų internete

nedingsta niekas –

nei pamiršta nei niekada neatrasta tik grimzta

į sustojusio metro tinklo labirintą

į šonkaulio koralo gelmę

kur tamsoje verpiami jausmo elektronai

ir elektros vaiduoklis tyliu dūzgesiu marina ilgesį

 

eremitas juda atbulomis nes kartą jau priėjo kelio galą

tikrovė jam randasi iš to kas buvo

krištolinė atminties pūslė

pratrūkusi užlieja jo akis ir jusles

užtvindo minčių kambarius

laiko kreivė susipynusi traukiasi atatupsta

 

visada pamenu daugiau nei nutiko

krūtys bybys ir pilvas sugeria prisilietimus

akys į save susiurbia vaizdo skeveldras

ir tylaus dūzgesio vidinėj menėj verpia filmą

burna apgobia

apimtas delnu apspjautas šiltu kūno interneto pliūpsniu esi

atitvertas nuo visur aplink tvyrančios mirties

viduj tamsu nėra veido

be veido negali mirti tamsoj

jaučiam

 

kaip šalimais ataidi gilus pakaruoklio atodūsis

„kad save pasiekčiau tampu medžiotoju kuris paaukoja savo grobį

gyva kraujo tamsoj plevenančia šviesa“

apie jo kortą rašė jodorowskis

jo trajektorija visai kita

jam neatiteks joks grobis jis čia ne tam kad laimėtų

praleis labirinte dar kelias paras besiblaškydamas

visiškai nejudrus pakibęs

kraujo ir prakaito apytakos rate

siaurutėje programinio kodo ciklo grandinėlėj

kol protas iki paskutinio blyksnio downloadinsis

į tvinkčiojančių raumenų ir pertemptų sausgyslių aparatūrą

kol neoninės sąmonės vytelės sulįs atgal į mėsgališką hardware

ir jis bus iš tiesų pakibęs savy žemyn galva

kurią užsiverdama elektros grandinė perlamutrinio žvyno uodega

perskels

 

mano trajektorija

yra ketvirtą dešimtį trunkantis vientisas kadras

atatupstai judančios kameros

pornografinis filmas apie ilgesį

 

krūtys kiaurai į širdį pramušti krateriai

balistinė raketa smenga žemėn veikiama tik gravitacijos jėgos

tik savo pačios atminties svorio

savieigai palikti daiktai

užsiima savinaika ir seksu

raketa chirurginiu tikslumu skrodžia odos gruntą

iki pat smūginės malonumo bangos

raumenų spazmų rikošeto

raketa aklai plojasi į daugiabučio stogą

buka titanizuoto anglies pluošto kakta perrėždama

dvylika aukštų betoną kaulą medvilnę rožinę

safyro auskaro akį kuri mato

dabar jau tik tamsą

tamsos skraistė atitveria nuo klyksmo

nuo visur aplink tvyrančios mirties

 

tamsos skraistė iki nejautros užaštrina jusles

tamsoj – – –

buki geografinio punktyro kontūrai atidalina

pačiam skraistės sūkury tamsą nuo tamsos

seksą nuo mirties

du žengia į nežinią vienas atjungiamas

nuo visuotinio atminties ir prakaito tinklo

išskaidomas į laukinį entropijos bitų spiečių

kitas išsviedžiamas į spazmo plynę:

nesusisiekiantys žiojinčių kraterių indai

 

kol rūkau nurėžtą mano odos pluoštą atkuria

po dilbiu įsegtas lazerio diodas

elektros vaiduoklis gailestingai panaikina nakties ženklus

nejungiančio kontakto žymes nuo kurių traukiuosi atatupstas nes laukiu

kol taro mikroschemos galaktikos debesys noizo rikošetas

iš savo įelektrintos gelmės iššauks

atvirkščią kryptį

prieš laikrodžio rodyklę ir nuogo laido srovę simetriškai apgręš

raketų kryčio kreives

 

ilgiuosi ateities kažkas sakė:

kol negalim tamsoj susitikti visi

ten nesutinkam nieko