A. Dubros nuotr.

 

Seulas

                      B. 

Apsigobusi nematomu apsiaustu

norėčiau be garso įsmukti

į korėjiečių namus.

 

Sužinoti, ką jie iš tikrųjų valgo.

Ar tikrai daug dubenėlių jų virtuvėse.

Ir kaip jie mylisi.

 

Ar tai daro įstatę dailius savo sėdmenis

į mažus dubenėlius,

suėmę partnerį už,

geriausiu atveju, smailaus smakro?

 

aš tuoj, tuoj, tuoj - - -

 

dar kartą paliečiu mylimosios smakrą:

 

koks mažas ir smailus 

aš arti, arti, arti - - -

- - -  išsilieju

 

be garso

(ar tai rasistiška mintis??)

 

Paskui miega susiglaudę kaktomis,

kvėpuodami beveik be garso.

O ryte: 

              ar valgo iš dubenėlių?

 

Ryžius? Jūrų gėrybes?

Marinuotus kopūstus?

Daug skirtingų rūšių kopūstų?

 

Iš dubenėlių ar lėkščių?

Dubenėlių ar lėkščių?!

 

Įsilipa mažomis pėdomis

Į siūbuojančius išgaubtus indus

Ir supasi,

               supasi,

                            supasi,

kol inercija išmeta

į gatvę,

naują dieną,

naujas karaokės eilutes:

 

If you had

      One shot

Or one opportunity

        Would you capture it

Or just let it slip?

 

 

Vankuveris

                                        Bahar (pers. „pavasaris“)

 

B. yra iš Irano, gyvena Vankuveryje.

 

Nepažįstu jokio kito ten gyvenančio žmogaus,

bet gana gerai įsivaizduoju

to miesto gatves.

Ne plačios,

ne ilgos,

iš abiejų pusių – lapuočiai medžiai.

 

Jie man visąlaik primena:

1. a) Paryžių, kuriame buvau
2. b) Niujorką, kuriame nebuvau.

 

Paryžiaus gatvės kitokios –

ten daug teatrų ir prabangių namų.

Niujorko – panašesnės į gatves

Iš ,,Girls“.

 

Vankuveryje

abipus gatvių – gyvenamieji namai.

Tarpinis variantas tarp miesto

ir užmiesčio.

 

Gali būti, kad B. gyvena vienoje iš tokių gatvių.

Pastarąjį kartą, kai susirašėm, ji sakė, kad

augina sodą.

Taip pat, kad laukiasi vaiko.

Augina vaisių.

Vaismedį?

 

Žinau, kad dar neseniai jos (dvasinė, mentalinė?) būklė buvo sunki,

o dabar bus mama.

 

Ja būti buvo pasiruošusi jau tada, kai susipažinom. 

Jau naudojo menstruacinę taurelę.

O daržovės omlete buvo ne mažiau ekologiškos

už namą, kuriame nuomojosi kambarį.

 

Paskui virė sriubą.

Aišku, kad bus gera mama.

 

*

Einu ta gatve Vankuveryje.

Nusipirkau raudonojo vyno ir desertinių delikatesų

Farmer’s markete, užsukau ten iš ryto,

kai neskubėdama vaikščiojau po miestą

ieškodama jos namo numerio.

Įdomu, ar sodas ir kiti augalai – už namo,

ar jau prie paradinių durų pamatysiu nedidelį alyvmedį,

persiškos rožės krūmą ar kanadietišką persiką.

 

Žinau: greičiausiai atpažinčiau jos namą

net nežiūrėdama į numerius;

nė nežinodama gatvės pavadinimo,

tiesiog eidama ir klausydamasi

 

metalinių vamzdelių skambėjimo namo kieme,

plytelėmis riedančių stiklinių rutuliukų, prieš jiems paliečiant

trumpai kirptą žolę,

žemės, kapstomos katės pėdų.

 

Žinau: paryčiais sėdėtume

ant laiptų į sodą.

Rūkytume mano atvežtą Originals.

Truputį kalbėtumės, truputį ne.

 

Norėčiau verkti. Nebegalėčiau slėpti,

kaip man jos trūko,

tamsai ir greičiui įsukus jos mintis,

surakinus, o kartais įaudrinus kūną.

 

Kai per pokalbį internetu

ji vis nutrūkdavo. Tada sugrįždavo. Vėl nutrūkdavo,

grįžusi bandydavo klausytis, bet nepavykdavo –

jos protas, mintys, dėmesys sukosi intensyviau

nei gebėjimas sutelkti dėmesį –

man reikėjo

                         jos.

 

Gal taip pasakyčiau ir padėčiau galvą ant peties.

Gal paklausčiau:

      – Kaip manai, ar buvau per jauna tekėdama?

 

Gal sakyčiau:

      – Prisimeni, kai šokome Cornish dance ir mums buvo taip smagu?

 

Yra rizika, kad niekada

nerasčiau to namo.

O jei ir rasčiau, drauge nebežvelgtume į sodą.

 

Nenoriu apie tai galvoti.

Neturiu jėgų taip galvoti.

 

*

Viena gatvė ir vienas Farmer’s market.

Koks nedidelis miestas.

Jau vėliau pilu į taures vyną –

sodrūs raudoni sūkuriai ir putos – pakeliu akis:

ji virtuvėj, deda į dubenis troškinį.

 

Ant stalo išdėliotos lėkštės su žalumynais,

riešutais ir sėklomis, daržovėmis,

žiedais iš jos sodo, kuriais galima papuošti

maistą, o paskui suvalgyti.

 

Gurkšteliu vyno. Ji stato dubenis ant stalo.

Mūsų rudos akys susitinka, išsišiepiam,

Gali būt, kad nesusilaikiusi pasiųsčiau jai

bučkį.

 

Neaišku tik, kuri pirma pakeltų tostą.

Nes norėtume abi.

 

 

Karakasas

                                        G.

 

džiunglės, palapinė

 

penktą ryto

atsibundi nuo balso

moters

 

kuri lauke

dainuoja saulei

 

šeštadienis –

diena, kai sveikinama

saulė

 

pasirodo

 

*

išklydę iš tako kalnuose

naivūs turistai peiliais

medžių žievėse žymisi

kelią

 

nežino mažučiai, kad iš paskos

seka piktosios dvasios

ir savo delnais

nuvalo brūkšnius

 

išsigelbėja tik gerieji

lemiamu metu

prisijungia gerosios dvasios, išveda

kur reikia

*

Karakase liūtis,

universitetas ant kalno,

niekam neleidžiama išvykti,

tu su kitais studentais turi laukti

 

draugė neina į tualetą,

nes nėra tualetinio popieriaus,

neklauso tavo patarimo

pasipurtyti kaip

šuniui

 

nei aš, nei tu

taip ilgai neištvertume

 

tavęs atvažiuoja tėtis

neaišku pro kur –

visur daug prilūžusių medžių,

nuošliaužų

 

pasiima tave taip pat,

kaip visad pasiima mamą:

po darbo kasdien,

su dideliu šaltu alaus

 

kaip visad,

kai, kilus karui, tave užplūsta

panika

 

tėčiui viskas aišku,

su mama vaikštot parke –

bandai pasakyti,

kas tau padėtų

 

kalbėtis,

įvardinti dalykus,

liesti medį,

būti šalia,

kalbėtis,

įvardinti dalykus,

būti ša...

būti parke Vilniuje

 

Karakaso kalnas

tegul sau stūkso

 

o piktosios dvasios

toliau klaidina

racionalius keliautojus

 

 

Vigo

                                        M.

 

Quiero dormir pero vamos

A la playa

 

 

Marokas, Marakešas

                                                            V.

 

viskas kaip filme,

daug triukšmo

 

chaoso, skirtingų žmonių,

vaizdų, spalvų, prieskonių,

gyvūnų ir arbatų

 

cukraus gabalas keturis kartus

didesnis už mūsų

 

ant transporto priemonių

pritaisytos gyvūnų galūnės

 

neklausiu, kieno,

nežinau, ar pati žinai,

galėtume paspėlioti,

bet tingiu

 

sakai, įdomus kontrastas

tarp vidaus ramybės

ir judėjimo gatvėse

 

ką tik gatvių netvarka,

šaižūs signalai, triukšmo keliamas nerimas

buvo kasdienis vidaus

garsovaizdis

 

o dabar:

look at you

look at me

 

*

mėtų arbata, gal net su dideliu

gabalu cukraus,

žaidžiu penkias valandas popietės

Marakeše

 

spėčiau atsigerti, apsižiūrėti,

užkąsti, eičiau paskui tave

 

įsivaizduoju, kaip tave stebi –

aukštą, ryškią, pačiam gražiausiam

savo ramybės laike

 

Italijoj – dėmesio orgazmas,

čia – pagarbūs ir smalsūs žvilgsniai,

šypsenos, įrudusios odos atspindžiai

 

*

eina antri metai

nuo paskutinio mano skrydžio

lėktuvu

 

atsisėdu gatvėj taip,

kad niekas manęs nematytų,

ir kvėpuoju mėtą, mėsą ir

molį

 

užverčiu kompiuterį,

grįžtu į biblioteką

Trakų g.: balta, pilka,

užsidegu stalinę lempą

 

po kelių dienų

perskaitau kito žmogaus postą

apie tai, kokia ta arbata šlykšti

 

ant kiekvieno kampo,

prie kiekvieno patiekalo

vietoj vyno, alaus,

kokteilio

 

nežinau, kuo tikėti,

toliau žaidžiu, kad

ragauju

 

turiu laiko nuspręsti

 

 

Tbilisis, kapinės

                                                            G.

 

suprantu, kad mano įsivaizduojamos kapinės

yra iš amerikietiškų filmų

 

vaizduojuosi ne šiaip civilio,

o svarbaus visuomenės atstovo laidotuves:

kario, karininko, aukšto rango valstybės darbuotojo

turbūt taip įsivaizduoju savo tėvą

Tbilisio kontekste

 

/kaip atrodė jo laidotuvės?/

 

pilkas antkapis, ovalo forma viršuje,

vardas, pavardė, metai, žolė priešais antkapį

ir aplink

 

/ar daug žmonių dalyvavo?/

 

niekada nemačiau, kaip atrodo

Tbilisio kapinės, einu pagūglint

 

/ar buvo televizija ir žurnalistai?/

 

kol negūglinu, galiu įsivaizduoti viską

ir nieko

 

/koks jautriausias prisiminimas dažniausiai

atsikartoja gedinčių žmonių prisiminimuose,

jei reikėtų išvesti vidurkį?/

 

teta sakė, kad neverta važiuoti,

nespėsim, korona, izoliacija,

nereikia važiuoti, bet užuojauta jums

 

/kam buvo liūdniausia?/

 

ar visus vaikus (žinom apie septynis, bet greičiausiai yra daugiau)

žinia pasiekė prieš laidotuves?

 

/ar visi netikėtai apsiverkė, kaip ir aš?/

 

Vingio parke karių kapinėse esantis liūtas

yra mano žaidybinis antkapis

 

į ką reikėtų kreiptis, jei norėčiau jį

pasiskolinti ir nusigabenti į Kaukazą

 

antkapis jau seniai sutrūkinėjęs dalimis,

sudėliotas kaip kaladėlių mozaika

 

pasiimtume po vieną dalį:

aš, sesė, mama, mylimieji, keletas draugų

 

nusigabentume, jeigu apsauga nestabdytų

(LT turbūt stabdytų, Sakartvele tikrai suprastų)

 

/įdomu, ar oro uoste atskridus vis dar

duoda Saperavi buteliuką?/

 

pirmą kartą atskridus, jis pasitiko mus prie vartų,

akys verkė, jo, nesuprantu

 

kaip galėjo atpažinti, matęs mus

prieš daugiau nei dvidešimt metų?

 

apsikabino

visi, kaip čia buvę

 

*

Beveik nekeista.

 

Beveik nėra nepatogu.

 

Aš tave pažįstu.

 

Žinau, kaip su tavimi bendrauti.

 

Žinau, kodėl tu greitai įsimyli.

 

Žinau, kodėl tave greitai įsimyli.

 

Žinau, kuo aš į tave panaši.

 

Per kelionę į Tbilisį laisvai susikalbu rusiškai.

 

Viską suprantu.

 

Niekada daugiau taip gerai nekalbu.

 

*

Dviese norėčiau į kalnus.

 

Dviese norėčiau į teatrą.

 

Dviese norėčiau ant sofos pažiūrėti filmą.

 

Dviese norėčiau skaniai pavalgyti.

 

Dviese norėčiau padiskutuoti apie vyrų ir moterų santykius.

 

Dviese norėčiau pakalbėti apie mamą.

 

Dviese norėčiau išgirsti, kokią jis mane prisimena, kai pirmą kartą pamatė.

 

Dviese norėčiau pakalbėti apie senelius, jo tėvus.

 

Dviese norėčiau pažaisti taip ir ne.

 

Dviese norėčiau virtuvėje gamintis maistą, o tada prie stalo kalbėtis.

 

Ar jis skrolindavo?

 

*

Tbilisyje buvau du kartus.

Tbilisyje nebuvau jam nebesant.

 

 

Atvirlaiškis iš Tenerifės, kai Klaipėdoj sausis

                                                            Pasakyta E. V., užrašyta T. K.

 

Siunčiu tau linkėjimus

ir tokį fainą,

saulėtą

atostogų pulsavimą.

 

Pagalvojau,

žinai,

šita būsena,

kai jautiesi

visiškai...

ir matai perspektyvą

prieš akis.

 

Akyse, už jų

ir jose,

kai perspektyva

yra.

 

Šita būsena –

neįkainojama.