tra lia lia

iš narsaus kalakuto portreto
kai sėmiaus drąsos
jis kabojo tokiam altorėly
kurį supo išvirtus mėsa
o jos pirštai suvytę
tai tiesės tai lenkės prieš ją

tra lia lia
pam param
tra lia lia

kaip nemėgau tavęs
dainą traukiančios šitaip
ta raudonai bedante burna
kai kapojai mane gabalais
po spalvota bekono schema

prieš išleidžiant mane į mėsas
į žalias bet rausvas jų mases

 

berniukas

kristus karalius žvilgsniu
kada glostė jo stiebą
o jo baba bažnyčioj
jam liepė skaityt iš maldaknygių
bei kartot iki skausmo
nuobodų klaupimo pratimą –
kristaus karaliaus ranka
nuo skulptūros atskilusi
ėmė skraidžiot tarp navų
ieškodama rūbų tokių
po kuriais nemačiom
atsidūrusi saldžiai įgeltų

 

ge(i)dulingas linksmumas

nuo papūgėlių
minkštų lavonėlių
kad nusiimtum
po trumpą laiškutį
suskambo tau paštas
tiesiai iš veidrodžio
kol dailiai stovėdams
rodei sau bybį –
kol dailiai stovėdams
rodei sau bybį
suskambo tau paštas
tiesiai iš veidrodžio
kad nusiimtum
po trumpą laiškutį
nuo papūgėlių
minkštų lavonėlių

 

* * *

labas labas tavo lempa graži
tavo lempa be galo ryški
ją įžiebęs prapjausiu tave
jos šviesoj mes kankinsimės dviese
labas labas man tyliai sakai
mano lempa išties išvaizdi
mano lempa be saiko ryški
jos šviesoj mes kankinsimės dviese
mano lempos šviesoj aklinoj
jei tik drįsi prapjauti mane
atiduosiu tau visą švelnumą

 

* * *

atsiplėš nuo direktoriaus kūno
vėlų metą direktoriui miegant
jo mergaitė – neoninė siela
ir nuskris parskraidinti iš tinklo
savo rožinės va –
ją vėliau jau
nemiegantis direktorius
darbo vietoj netyčia įkaitęs
skaisčiai baltu ilgesio delnu
netikėtai įtrauks į darbotvarkę

 

* * *

jai dievas per barzdą varvėjo
jį varvino dievas
parodyk parodyk kaip varva
per barzdą tau dievas
kartojo jai dievas
o ji ir nerodė ir neslėpė
nes dievas ir taip anot jos
ne taip jau dažnai pasirodo
todėl galima dirginti dievą

 

* * *

bekraujis sutvėrimas ji jau buvo
jos veido linijos ilsėjosi suglebusios
ji tik troleibuse parkritusi senutė
su saulėje džiovintais pomidorais
išsprūdusiais pro prasagstytą paltą
kai su sirenomis kartu ji mėlynavo
lyg sinagogos kupolas tuokart pro langą

 

paukštukas

pasikelk iki pusės
užgiedojo paukštukas

savo juodą rūbelį
ir sužaisime gedulą
tarp jos kojų muselės

godžiai siurbė jos syvus
ir vaizdavo ją gyvą