*
abejones
lyg skalbinius išgręžiau
vanduo nuvarvėjo
virvę tarp medžių
ištempus
išdžiausčiau
ant vėjo
išgiedrijau dangų
lyg kepalą duonos
delnu nuglaisčiau
išglamonėjau
laukiau Tavęs
o kaip laukiau
atsistojus prie lango
akis pražiūrėjau

 

*
ramybės be vilties nėra
o ji anapus  pasiliko –
svarbus gyvenimo laimikis –
vienatvėje
žvelgiu į giedrą rytą
ir nežinau
ką man su juo daryti

 

*
vieno  žmogaus netektis
pasaulio visai nesutrikdo
vargano gyvulio išraiška
dykvietėj stoviniuoju
po dangumi
visai abejingu
vėjas sukioja smiltis
aplinkui
jų kruopelytės
aštrios ir dilgios
veidą išdilgino
kad Tu žinotum
kaip aš ilgiuosi
Tavęs
vieno
vienintelio

 

*
bildesys nebežmoniškas
snukį ardo
prigimties jis šėtoniškos
įsibaikštinus
kaip višteliai
pasislėpus po krėslu
ciepsiu ir ciepsiu
o ciepsėdama
vis dar sėdžiu
ant rugienių šiaudų

 

*
save pačią
ant juoko dedu
nors ir skiauterę rodau
kryžiaus kelią einu
kaukšt pataukšt
tekšt paplekšt
širdis lipa pro burną
o vis tiek
ne su šakaliu
savo putrą srebiu

 

*
kūliais verčias višta
prieš daug metų
skrieja oru
be galvos
viršum tako
ją matau
dabarty
tokią pačią
smaugia baimė
per laiką
šimteriopai išdidinta
tarsi uolos fosilija
manyje ji įstrigo
lyg ryklės užsikimšo
niekur jos neišmečiau
tai iš baimės
kasdieną sugrįžtančios
kinkas virpinu
savo nuosavą galvą
čiupinėju delnais
klausinėdama:
ar čia ji
ar iš tikro
čia ji
visados
tapati

 

*
atsinaujinsiu iš srovenimo
vandenų
blyškaus smėlio lytėjimuos
drėgmėje  augalų
Tavo pėdas surinkusi
ir palaužtais sparnais
vėl į orą pakilsiu

 

*
Tavo žvilgsnis
jis  veria  kiaurai
tarsi  žaibas nutvilko

nepajėgiu
su juo išsiskirti

pažadėk

pažadėk man

kad niekad
o niekad  nemirsi

sūkuriuoja verpetais dangus

mes negalim žinoti
kuo virsim
mes negalime nieko žinoti

šiandien viskas
tas pats

kas prieš tai

šiandien viskas
tas pats

jau kitaip

 

*
pelėjančio pastato tvaikas
juodos kiaurymės vietoj langų
žiurkės drėgmė
niekur iš čia pajudėt negaliu
vis stoviniuoju delsiu
tiek padaryta klaidų
jas ištaisyti jau per vėlu
juodos kiaurymės vietoj langų
žiurkės drėgmė
miegui nesudedu niekaip akių
didžiulis būgnas bumbsi galvoj
daužos ir daužosi be atvangos
kerta per smegenis
taškos kraujais
jis nesiliauna nenusibaigs
jo sudorota dar ne visai
nuogaiša pavertė
jau be lyties
nuotrupas rankioju iš praeities
ko man tikėtis iš ateities
žiurkė įslampino
krebžda šalia
šypsaus iš laimės
kad ne viena