Užmirštas poetas – Antanas Janonis

A. Janonis Naujamiestyje, 1923 04 16

Antanas Janonis (1894–1963) gimė Velželio k., Velžio vlsč., Panevėžio r. Motina – Marijona Siaurytė-Janonienė. Tėvas – Jurgis. Antanukas lanko pradžios, o vėliau realinę mokyklą Panevėžyje. Baigęs gimnaziją 1912 m. įstoja į Kauno kunigų seminariją. 1918 metais, per Tris karalius, įšventinamas kunigu. Pirmoji paskyrimo vieta – Raudėnai. Vėliau blaškomas iš vienos parapijos į kitą. 1948 m. perkeliamas į Žiobiškį. Pasibaigia klajonės. Įkandin brolio kunigo atsikelia penkeriais metais jaunesnė sesuo Onė; dabar jis ne toks vienišas. Šiame visų užmirštame krašte, klebono krėsle, išbūva 15 metų. Palaidotas Žiobiškio kapinaitėse.
Laisvalaikiu rašo pasakėčias, kurias pats vadina baladėmis. Jo eilėse apstu liaudies kūrybos elementų: priežodžių, patarlių, mitologinių motyvų. Tautosaka – ypatingas įkvėpimo šaltinis. Nežiūrint išsilavinimo, poetas savo prigimtimi ir gyvenimo būdu išlieka valstietis. Moka visus ūkio darbus, su ypatinga meile ir užuojauta žvelgia į kaimo žmogų.
Skaitydami Janonį visuomet turime būti akylūs. Jo eilės nepanašios į Maironio ar Brazdžionio lyriką. Jeigu pastarieji rimti ir orūs, tai žiobiškėnas – prisiekęs pokštininkas, negalįs nustigti vietoje, krečiąs išdaigas, tyliai krizenantis į saują.
...Ką tik praėjo Žolinė. Sodas jau kvepia antaniniais obuoliais. Leidžiasi pirmosios sutemos. Pats metas kurti krosnį ir kepti bulves. Dar pilkoji valandėlė – anksti žibinti lempą. Antanas prisitraukia kėdę. Mankština užtirpusius sąnarius. Atsineša glėbelį malkų. Ima išdžiūvusią beržinę pliauską. Džir-r-r čekšt – garsiai skamba skylančios balanos. Vos tik pasilenkia prie ugniakuro, o jam ant kupros vienas po kito jau ropščiasi trejetas rainų kačiukų brolių. Sesuo Onė, trumpam atidėjusi nėrinį, stebi nepaprastą jos globotinių bičiulystę. Šeimininkė Ada baigia gliaudyti pupelių ankštis. Šit kokia virkščių krūva – vos galva matyti. Linksmai traška įsidegusios malkos. Laikas kaisti vakarienę. Poetas įsitaiso šalia ugniakuro. Šildo rankas. Paskui į krosnį atremia batus, kad spėtų pradžiūti. Ant jų dar lietaus ir molio pėdsakai. Jis ir šiam atvejui lengvai randa paaiškinimą:
Maniau aš jaunas tapti kanauninku,
Na, o dabar tik kaime molį minkau!
Netrukus jis vakarieniaus; dar porą valandų pasėdės prie stalo: reikia užbaigti, ką dar rytmety pradėjo – apie kalną, kuris pagimdė pelę – o paskui į lovą. „Šešiolika valandų darbui, aštuonios – miegui", – skaičiuoja Poetas. Pakilęs lauke vėjas veržiasi pro langą ir šiurena pražilusius plaukus. Jis tebesėdi ant suolelio ir susimąstęs žiūri į ugnį. Tartum stengdamasis įžvelgti, kas slepiasi už jos, kas dar labai toli, bet jau bręsta ir auga, ir Dievui lėmus, būtinai įvyks...

Ginas Žiemys


 

Gražiausias kūrinys

– Koks Dievo kūrinys labiausiai jums patinka? –
Svečius paklausė kartą šeimininkas.
– Man auksas! – prataria šykštuolis.
– Man deimantai! – puošni ponia jį puola.
Panelė pyksta: – Jie ne mano skoniui.
Kas kita gintaro karoliai.
Čia tęsia žemdirbys: – Nemėgstu taip plačiai.
Geriausias daiktas tai kviečiai!
Veršiukai,
Ar paršiukai!
Jūreiviui tinka jūra: – Ji parodo galią.
Vaikutis šnibžda: – Man gražus drugelis!
– Man žvaigždės! – kerta astronomas. –
O dangiškieji kūnai neįdomūs!
Linksmuolis svečias sako:
– Daug įdomiau išgert konjako!
– Įvairios spalvos man labiau patinka! –
Prisipažįsta dailininkas.
– Gražus man balsas! – tvirtina solistas.
– Visi jūs, vyrai, klystat!
Geriausia vynas, nes tiesa vyne!
Liežuviai pinasi be jo, ar ne! –
Juokauja juokdarys: – O tu, jaunuoli!
(Matyt, daug išmanai, tyli kad uoliai.)
Mums pasakyk, koks Dievo kūrinys labiausiai nusisekęs?
Jaunuolis taria: – Mylimos mergaitės akys!

Pušalotas, 1946 01 29

 

Kuprota geradarė

Tėvelis ir vaikutis –
Jie keleiviai. Ilgoj kelionėj tenka būti!
Išalko vaikas, ką daryti?
Abu užeina pas Jusėnų* Barborytę.
Tuojau šita teta
Svečiams pasiūlo šį bei tą!
Ragaišio kampą, pieno, kieto sūrio...
Žodžiu, ant stalo deda, ką tik turi!
Ji mandagi, tokia meili.
Apie sveikatą ir namus teiraujas.
Kaip ją užmiršt gali?
Ji vaikui riešutų dar įpila dvi saujas!
Namo linksmi keleiviai žengia.
Jiems rodos dar skaistesnė mėlyna padangė!
Vaikelis džiaugias riešutais
Ir štai
Jis sako: – Ak, kodėl, tėveli, ta
Taip negraži teta!
Jinai kuprota!
– Tai niekis, mylimas, girdi?
Tačiau ji turi blaivų protą,
O dar skaistesnę širdį! –
Tuos du žmogaus gražius privalumus,
Kurių mes savininkais esame ne visada.
Todėl tetos ta yda
(Ji lyg skaudi žaizda)
Įspėja mus
Laikyti skaisčią širdį ir laiku ją gydyt!

Pušalotas, 1946 02 04

*Jusėnai – Pasvalio r. kaimas Deglėnų apylinkėje (Pušaloto parapija);

 

Poetas ir dėdė

Mane dažnai lankydavo kaimynas.
Žiūrėki ir atšliaužia mielas dėdė*.
Ir sėdi, sėdi, sėdi.
Savom kalbom nuo nuobodulio ginas.
Istorijas jis sako tas pačias.
Aš jas visas žinau atmintinai,
Kas buvo ten, kas buvo čia.
Kaip užderėdavo kanapės ir linai.
Mane jis prirakintą laiko
Ir nebėra tikrai eiles rašyti... laiko!
Sunku gyventi be draugų,
Bet draugą nuobodų turėt ir nesmagu!
Pabėgti iš namų? O, ne – storžieviškumas!
Juk dėdė, dar mamytė sakė, kūmas!
Aš susilaukiau gerą mintį,
Kaip nuo nelaukto svečio apsiginti.
Pradėjau aš dėdytei,
Kai tik ateina, tuoj eilėraščius skaityti.
Skaitau, skaitau, skaitau!
Manau sau, kaip tu man, taip štai dabar aš tau!
Ir pastebiu, kad dėdė ima žiovaut, palengva jau kelias
Ir siekia už lazdos! – Palauk, pabūk, dėdele!
Aš dar nepabaigiau... Čia bus dar apie meilę.
Čia aprašytas ilgesys!
– Ne, ne... Turiu skubėti,– sako jis:
Saulutė... mat, vėdint reikėtų kailiai!
Dar aš buvau jį sulaikyt pabandęs...
Bet dėdė: – Ne ir ne! Suėsti gali kandys!
Dabar, kai dėdė vėl po savo kiemą švaistos,
Aš pamanau, kad eilės – geras vaistas!

Pušalotas, 1945 08 22

*dėdė – ilgametis Pušaloto klebonas Jonas Ulickas (1867–1959).

 

Muilo virimas

Onytė muilą virė... Jį gražiai supylė...
Ataušta muilas... Muilą ji supjausto...
Tik žiūri ir galvoja... Bado muilą smilium...
Negeras!.. Vėl Onytė muilą puodan kraus tuoj.
Atsidūsėjus verčia, prideda šio to da,
Vėl maišo ir maišyt
Jai malonu. Dabar tai bent išvirsiu šį.
Nūn virtas bus sveikesnis odai!
Ji deda visą buteliuką kvepalų, dar vaško,
Pušų sakų.
Ir štai nuo gero muilo jis atskirt sunku,
O nemalonų kvapą priedai tuoj išblaško.
Ir antras jai virimas nepatiko.
Čia per anksti ji nugriebė putas...
Ir jau lengvesnis muilas, nebe tas,
Kurs nuo viršaus! Neturi būti to dalyko!
Ir kai Onytė trečią kartą virė,
Kalbėjo jau muile patyrę,
Kad nusiprausęs juo žmogus, kuomet sukais,
Lašės ne prakaitu – sakais!

Vyžuonos, 1947 11 25

 

Gaisras ir kiaušiniai

Sodyboj gaisras, didelis chaosas,
Čia vyrai jaučiais baubia, moters kiauksi kuosom.
Kame tvarka? Jos nėr, susijaukė, sugriuvo.
Javai, drabužiai, indai sumesti į krūvą.
Čia viskas braška, dūžta,
Čia žmonės bėga, šaukia, plūstas, puola, kelias.
Dar kažkas klausia: – Ar nematėte senelio?
– Šit trepsi, įsikibęs į vištelės gūžtą...
Gal dešimtį ar dvidešimt kiaušinių,
Sukrovęs į kepurę, sukaliojas uoliai:
– Kame juos dėt? – jis klausia, kas papuolė.
Jam rėkia: – Sėsk, kur nors, mūs negaišinęs!
Ar ne vis tiek dabar, kur juos padėt,
Kai pleška šitiek turto, kaip sakai,
Kai trykšta ugnimi sausų pušų sakai,
Ką prieš brangiausią žirgą reikštų ten katė!..
Tačiau seneliui rodos vis kitaip,
Kad rūmas žūva, jis supranta, didelė nelaimė,
Bet jis šią gūžtą atsargiai, su baime
Globoja, juk bet kur sutryps ją kaip matai!
Ko gaila jam? Gyvybės? Taip, galbūt!
Kas nesvarbu kitiems, jam rodos taip svarbu!
Tik neaišku vis jam ir ima jis galvot:
Kodėl, kas jam svarbu, kitiem ranka numot!

Žiobiškis, 1950 01 17

Draugai