apie laikus

vaikystė: būtasis kartinis
paauglystė: būtasis kartinis
amžiaus vidurio krizė: būtasis dažninis
senatvė: būsimasis

mirtis: present perfect continuous

 

esu

tik spurdantis tinkle lydys
tiktai ant kranto žiopčiojantis karpis

paleisk prašau atgal į lėtą upę kol dar atlydys
tegul į kitą krantą nustumia mane charono kartis

 

istorinis

simonas daukantas
senas lietuvių budistas

atbudęs iš istorinio sapno
prikaupęs tenai šviesos ir nušvitęs
viską aprašė lietuviškai

dabar jis buda
senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių

nei dievas nei vadovas
nei pranašas

jis tik mokytojas
padedantis visiems mums atbusti
kelyje į savo šviesą

aš buda tu buda
jis ji yra buda

mes jūs ir jie jos
esame budos

aplink save skleisdami
palikdami paskui save
šviesos akimirksnio šliūžę

kai sudegame
ir pabyrame žemėn
po ryškiais dangaus žibintais

p. s.

ir jei iš po žibintų mūsų pelenų per naktį neišpusto vėjas
ankstyvą rytą į skardinį kibirą sušluoja juos visatos
tvarkdarys Šlavėjas

 

o jeigu
 
netyčia nugirdau dviejų marsiečių pokalbį
žemė keista planeta čia nėra jokių gyvybės formų
visi mūsų išankstiniai tyrimai rodė žemėje esant gyvybę
o atskridus pasirodo kad ne
 
o jeigu jie teisūs o jeigu
kosmose taip ir nėra sutarimo
kas yra ta gyvybė ir kas negyvybė
 
o jeigu visa žmonijos istorija
visos jos mokslo teorijos ir atradimai
tėra viena iš begalybės nuomonių

o jeigu...

o jeigu nugirsčiau pavyzdžiui
dviejų venerikų pokalbį
 
tai mes visgi gyvybė
ar ne gyvybė

 

paminklas

nei lu kalno
nei kiškių

nei pievos nei žirgo
rupšnojančio žolę

nei raitelio nei jo rūmų
nei alyvų liepsnojančių krūmų

ir nebėra ko vytis
per ištirpusias ledo lytis

ir nebėra to miško
kur viskas kadaise ištiško

jau geriau aviliai ir bitės
ir sugeltam iš skausmo raitytis

jau geriau gyvybė per mirtį
per geluonies vienintelį kirtį

ir gyvybei geriausias paminklas
medyje čiulbantis inkilas

 

lėtas laikas*: retro(per)spektyva

2010-ųjų gegužė rasų kapinėse
su mama tvarkome marcelės kubiliūtės kapą

marcelė mano mamos močiutės
mano promočiutės sesuo

marcelės antkapiu šliaužia sraigė
aš ją fotografuoju grįžęs namo parašau
eilėraštį lėtas laikas

2017-ųjų liepa saltoniškių kapinės
mano mamos šeštosios mirties metinės

mamos antkapiu šliaužia sraigė
aš šypsausi ir mintyse dėlioju dar vieną lėtojo laiko teoriją

tarkime kad tai ta pati sraigė
per septynerius metus ir du mėnesius
atšliaužusi nuo rasų iki saltoniškių
 
šaltuoju metų laiku nešliaužusi
sraigės yra šaltakraujės

google žemėlapis pataria kad automobiliu per olandus
nuo rasų iki saltoniškių 9,6 kilometro ir ratuotas užtruktum
tik 14 minučių nesant eismo
 
o pėsčias eitum maždaug septynis kilometrus
per senamiestį ir per žvėryną
ir nukulniuotum per pusantros valandos su sąlyga
kad neprisėstum kavos ar alaus
kad nesutiktum nė vieno pažįstamo ir nesustotum pasikalbėti

dar yra autobusas
jeigu be persėdimo tai nuo stoties su greituoju 2G 
ir dar pasivaikščiodamas
pasiektum saltoniškes per kokią valandą

google žemėlapis nerodo
kaip nuo rasų iki saltoniškių šliaužia sraigė

galiu tik įsivaizduoti jos šliūžę per pilsudskio širdį
pro aušros vartus žemyn iki katedros
paskui nežinau ar nuo lietaus slidžiu gedimino prospektu
ar neries krantine aš tave myliu ar krantine aš tave irgi
 
sraigei nebūtina šliaužti tiesiausiu keliu
sraigės laikas neprivalo būti greičiausias
 
tiesiog po setynerių metų ir dviejų mėnesių
sraigė mano atminties labirintuose sujungė du taškelius
rasų ir saltoniškių kapines
 
dar kartą sujungė mane ir mamą
sujungė jos anapus ir mano šiapus
į vieną ilgą nematomą šliūžę 

* Šis eilėraštis – eilėraščio LĖTAS LAIKAS, spausdinto knygoje STEBĖTO JO UŽRAŠAI / RE:PLIKOS, rekonstrukcija.