Verdenė Monika Valkiūnaitė VDA baigė scenografiją, nuo 2023 m. oficialiai menininkė, eilėraščiai spausdinti „Literatūrinių slinkčių“ rinkinyje. Piešia, tapo, kartais kuria scenovaizdžius ir kostiumus, rašo ne tik eilėraščius.

 

Tomo Kelerto nuotrauka

 

 

miestuose, kurių nepažįstu

daužosi metalinis varpas Venecijos gatvėj
plakas jūrinis vėjas į
saulėkaitoj iškabintus skalbinius.

kai žingsniai aidi, atsimušę į jūrą
į grindinio akmenis
potvynių užliejamus
pirmuosius aukštus, nes čia
niekas nebegyvena
yra erdvės garsui
sklisti.

todėl krebžda
žiurkių šmėklos
užsuka žmonės
sekantys žemėlapius
vis mindantys
tuos pačius akmenis.

nėra vietos atsisėsti
tarp mūsų
nesusisiekiančių pirštų.
garsas užpildo
ertmes
polifonija senamiesčių bromose
kai penkiese sustojam dainuoti
miestuose, kuriuose niekas mūsų nepažįsta.

šukuoju tavo plaukus
jie kliūna už šepečio dantelių
už žolių tekančioj upėj
kliūva krentantys lapai –
ta pati gatvė
ta pati jūra

tas pats kanalas –
norėčiau, kad čia būtų
upė.

miesto, kuriame nesivaidena
miesto, kuriame pažįstu
garsą, kuriuo susisiekiame.

/ / /

dangūs buvo švininiai, o po jais
kaupėsi lietūs, nepratrūkstantis pūlinys
virš mūsų skubrių žingsnių
nupjautų rugių ražienoms einant kiaurai
basas pėdas.

sese?
nieko, guliu ant grindų ir negaliu
atsikelti.

nieko, va: einu per baltą baltą lauką
labai šalta ir varo pūgą į veidą.

sese?
nieko, matau, kaip išveža tavo kūnelį
dideliuose neštuvuose, matau, kaip verkia mama
dabar matau
kaip negali prakalbėti
skaičiuoju, kiek vaistų išgėrei
metu tuščią butelį vyno
ir krūvą antidepresantų pakuočių.

bijau įeiti į palatą
dabar įeinu ir bandau neverkti
dabar neverkiu, neverkiu, neverkiu
paskambinu-atskambinu – mechaniškai kilnoju
ragelį.

šis chalatas reanimacijos skyriuje
kažkoks susiraukšlėjęs.

sese?
turiu tau krūvą klausimų
bet neužduodu nė vieno.

skaičiuoju, kad buvo keli ramūs metai
o šiandieną taip tuščia
taip tuščia.

štai verkiu
verkiu
tetos ir dėdės troleibusuose
nusisuka į kitą pusę
ir aprasoja stiklas.

sese
dabar žiema.

savaitė prieš kalėdas
aš – vienišas kačiukas
paliktas šaltyje
kartoninėje dėžėje prie laiptų
kniaukiu, nebežinau
ką daryti.

noriu būti maža
mergaite, glamžyti suknią
laiba ranka
šaukti tėčiui „ledų“
paskui apsikabinti jo kaklą
įsikniaubti į petį
ir žiūrėti, kaip mane dideliais žingsniais
neša tolyn.

bet
niekas neapkabina
neateina, neišneša