Vytautas KAZIELA

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

*

jie niekur nedingsta
tik pereina
iš tamsos
į šviesą
ne nusikaltėliai
ne šventieji
savo turtus
jie krauna ne čia
ne sau

amžinybė yra
laumžirgio sparno
virpėjimas

*

būsimas laikas
dar neatėjęs laikas
keista blyškuma
be ženklų be judėjimo

svetima nuosavybė
ir nėra šeimininko
jis dar stovi tamsoj
į mus nežiūrėdamas

jis pamiršo visus
neatsiminė nieko
tik bedugnė ir lieptas
kuris nebelaiko

*

su tavim
mes pasikeičiam
savo sapnais
kaip kareiviai
pasikeičia vėliavom

mūsų šitas pasaulis
šita galutinė vieta
ir kiti nutylėjimai

*

ilgiausiai išlieka
prislopinti pašnekesiai
mėnesienoje

išdžiūvę drugiai
jų sparnelių čežėjimas
vėjy

ant lūpų ne kraujas
vyno lašai
lėtas tuštėjimas

mirtis apsvaigina
keisti šnaresiai
žolėse šmirinėjantys

*

svetimam mieste
ir svetimoj šventovėj
virpančioj žvakių šviesoj
svetimi dievai
išnyra iš niekur
greta atsistoja

eik svetimšali
savo keliu
tavo dievas ne čia
tavo kelias ne mums
mus prislėgė
tavo šešėlis

*

žiemos sode
dar neiškritęs sniegas
žiemos sode
tave regėjau

tačiau žinau
tenai nebuvo nieko
tiktai tamsa
lietus ir vėjas

blyški švieselė
lyg užklydęs paukštis
kuris į gruodžio dangų
nebegieda

aš išeinu
bet neturiu kur eiti
ir mano pėdsakų
sode nelieka

*

gali priklausyti žemei
gali priklausyti dangui
sapnui su vaiko akutėmis

grėsmingai juodi
vakaro debesys
žada audrą

iš kur atsiradai
iš kur tu ateini
bauginančiai lėtas

tai kas yra neišvengiama
slapstosi mūsų šešėliuose

*

šis krantas
yra užmarštis
jame išsitrynę
šešėliai

jie nyksta
ir blunka
tik vėjas
stiprėja

tik vėjas
nubėga stogais
ir puslapiais
knygą išmėto

ir krinta ant žemės
dangaus gabalai
nei šildo
nei šviečia

*

nuovargis tik
tarsi vakaro rūkas
pakelia neša
nežinančius kur

bet jis neneša tik
truputėlį prilaiko
kai gyvenimo lieka
mažiau ir mažiau

aš tiktai neįžiūriu akių
ir manęs nebešaukia krantas
šešėlis trumpėja
kol jo nebelieka visai

šviesa pasitraukia
užanka svaiginusios gelmės
per kartoną ar stiklą
ropoja vorelis tyloj

*

nenoriu būti ištartas
atspėtas būti bijau
kortų kaladė
su jau pažymėtais likimais
ir jų variacijom

niekas nežino
ar grįžti geriau
į ištroškusią žemę
kurią
jau kadaise išdeginom

apnuoginti

1

gyveni
dvigubą savo gyvenimą

netikėtai randi
dvigubą dugną

tik dangčio užtenka
vieno

2

ima už rankų
ir veda po vieną
prie durų

tarytum
bent vienas
galėtų iš čia išeiti

3

uždraustuose
veidrodžiuose
mūsų veidai
mirtinai išsigandę

*

kai mirsiu sūnau
pajusi vėją
žvarbų ir stingdantį

tarsi būtų
iškirtę miškus
lig paties horizonto

lyg būtum vienas
nepažįstamoj vietovėj
atšiauriausiam kraštovaizdy

sniegas užpusto kelius
o dangus be žvaigždžių
ir menkiausios užuovėjos

*

kai atitirps
ledai po liežuviu
ir tu prakalbėsi

ką pasakysi man
į tave
ranką ištiesusiam

į tave
kelintą gyvenimą
einantį

ieškantį
ir suradusį
ten kur tavęs nėra

*

išplaukė valtys
ir baržos
prikrautos
tamsaus gyvenimo
dega laužai ir šnypščia
tarytum gyvatė
tūkstantis šimtas
viena gyvatė

kiek įniršio
noro gyventi
pakeisti pasaulį
kad niekas
po mūsų
šitaip daugiau
negyventų
kad niekas po mūsų

išplaukė valtys
ir baržos
upė pakeitė
vagą
ilgiuos ką tada praradome
ir ko jau seniai neturime

mūsų dienų sidabras
lombardininko kepurėje

 

Alis Balbierius. Huglio upės pakrantė

Draugai