mylimoji nuėjo
kalnų viršukalnėm
net pašaukta neatsisuko

dvidešimt metų
mačiau
klaidžiojant
užmaršties tarpekliuose
vynuogynų slėniuose

retkarčiais
ji atsiųsdavo
man edelveisų

visai neišvaizdžios gėlės

bet dažniausiai
pasipildavo akmenys
į ramybės saulėtekį

 

*

ir kai
alpinistų kūnai
atitirpsta po pusšimčio metų
kiek laisvės jų akyse
ir kiek išdidumo

bijojau
žiūrėti į juos
stovėjau sustingęs
bet ne ramybės būsenoj
įsitempus styga
prieš pačią viršukalnę

ledinis vėjas
čaižė mano pečius
lyg raitelis žirgą
ryškios žvaigždės
ir išretėjęs oras

ir pagalba iš niekur

 

*

tu nebūsi mano moterim
nužengusi lyg iš ikonos
tavo veido sidabras
pajuosta
ir kyla migla akyse

ežeras skrenda matai
ir išlaužyti sodai
kaip gaisras krūtinėj
kurį prisiminsi ilgai

buvai karalienė
pagimdžiusi sūnų
ir leidusi jį nukryžiuoti
iš kaukolės gėrėme vyną
užkandome neviltim

paskui išėjai
ir regėjau kaip tolsti
į purviną dėmę
virsti

 

*

mėgai klausytis
eilėraščių
arba apsimetei

dabar negirdi
esi per toli
eilėraščiai per ploni
kad galėtumei
jais užsikloti

 

*

einu ir einu
šnabždėdamas Tėve mūsų
žinau kad sustojus
užklumpa mirtis
lyg viduržiemy
žydintys sodai

o Dieve
kokia baltuma
į kurią išsipurvina kojas
mano broliai
kurių neturėjau
man kasantys duobę

į ją dar reikėtų žarijų pripilti
kad kilčiau aukščiau
užu vandenį
rudenio žolę

o aš apeinu
ir šypsausi
ant kalno regiu juokdariai
o pakalnėj artojai

 

*

alyvuogių kauliukais
žymėjausi teritoriją

smėlis sustingsta į stiklą
ir traška po kojom

erelio sparnų švilpesys
prisiartinus mirčiai

alsuoji dabar
nelyg išsigandusi elnė

 

*

tūkstančiai metų tamsos
besisluoksniuojantys
sluoksnis po sluoksnio

paukščiai jos neįveikia
ir skraidantys dinozaurai
ir tu ką tik gimęs

iš dinozauro akies
arba dinozaurės
kaklo slankstelio

sluoksnis po sluoksnio
lukštas po lukšto
į akmenį

 

*

tai tiktai liūdesys
balti kupranugariai
pažadėti kaip išpirka

už pačią gražiausią
kurią sutikai miražuose

raudonas horizonto siūlas
karščiuojančios smegenys

ir nieko nelieka daugiau
tik siūlą įverti
į atminties auselę

 

*

nuošliaužos
kurios palaidotų
kaimus apačioje
buvusį mano
gyvenimą

praskrenda
atsiskyrėlis paukštis
iš niekur
iš anos
paslaptingos vasaros

tavo meilė
manęs nepaveja

 

*

prisimenu tave
skutančią
ledą nuo stiklo

įtrūkusi panagė
saulėtekis
lyg kraujas pasklinda

pro atitirpintą
skylę
praneria sapnų slidininkas

plonu lyg vapsva
liemeniu
ir dingsta

 

*

su asilo užsispyrimu
kopti į kalną
ant kurio
neauga žolė
niekada
nežydėjo sodai

tik baltavo
baltai
išdeginti
akių obuoliai
pavasarį išteka akys
į tave mylimoji

 

*

velniop šitą skulptūrą
Apolonas be rankų
jis negali tavęs apkabinti

netgi sušildyti
žvilgsnyje rami tuštuma
gražaus vyro torsas

kuriam negali pasipriešinti
bet užtat aš turiu rankas
su kalbančiais pirštais

 

*

sutiktieji
visi pasisveikina
tarsi su grįžtančiu

nors niekada nesu čia buvęs

kryžiaus rodyklė
pereina kelią
lygiai trečią
arba be penkiolikos dvyliktą

kylant į viršų
ima kristi kaukės
neapsaugotas veidas
nepridengtos akys

viskas dabar
pagal tris
užslaptintus Dievo įsakymus

 

*

stovėjau
prieš uždarytus
miesto vartus
niekas nelaukė
niekas neįsileido

tik vėjas
ir smėlis
užpustė akių kraščiukus
o rodėsi ežeras vėrėsi
tarsi savaime

ir jau nebesuvokiau
kas aš
kylu ar grimztu
ar būsiu palikęs
ar būsiu suradęs

tai buvo šešėlis
nuslydęs stiklu
kažkas sušvytėjo
ir tyliai užgeso

 

*

belieka gerai paslėpti
ko niekada neturėjai
išminčiau

kas net tamsoje prasišviečia
lyg žaizdą kai apriša
bintai

po jais tavo buvusi vasara
ir rudenį mezgantis
voras

ir žilsta plaukai
ir ateina
senatvinė silpnaprotystė

kurios net po kauke
dabar nepaslėptum
išminčiau

 

*

mano mylimieji
išvaryti iš nebaigtų
sekti pasakų

aš neturiu vaizduotės
kad galėčiau gyventi toliau
tik dalinu ir dauginu

ir suprantu: neverta
paprasta aritmetika
ir nieko daugiau

tuose tarpuose