Agnė Vasiliauskaitė. Pasikalbam, tėti

Paskutinį kartą kalbėjomės prieš penkerius metus. Išsiskyrėm be žodžių. Atsimenu, kad tau skaudėjo visą kūną. Dvi dienas tuščiais namų kambariais tik prasilenkdavom.

Su savo motina nesikalbėjai, lygiai taip pat to vengiau ir aš. Su motinomis visada būdavo sunkiau kalbėtis. Žinai, tėti, prisimenu, kad įžengus pro namų duris apėmė keistas jausmas, toks keistas. Motina pasakojo, kad jau savaitę kambariai tame name buvo nekūrenti, net tas senasis pečius – kambaryje buvo baisiai šalta.

Mes dvi dienas vaikščiojom viens paskui kitą ir aš galvojau, ko tau taip viską skauda. Visas drebėjai drebėjai, murmėjai panosėj, kad blogai, bet nekalbėjai, tėti, nieko nesakei. Paskui susirinkom namų vidury, prie laiptų, sustojom. Visa šeima, visa, visi kartu. Pašaukei ir mane, atbėgau iš viršaus, tėti, išgirdau gal pirmąkart per dvi dienas balsą tavo. Tokį garsų, tarytum pažįstamą.

Lipau laiptais ir jaučiau, kad kliba jie ir šalta vis, nors jau ryte pakūrenai, tėti, atsimenu tiksliai. Pats sakei. Gi nemelavai. Nusileidau iš antro aukšto į apačią, visos giminės, žiūriu, susirinkę, atėjo net iš kitur, iš kitų miestų suvažiavę, visai tų žmonių, tėti, nepažinojau, nė vieno. Laukė visi, kol tu, tėti, pradėsi kalbėt, sakysi gal pagaliau, ko toks drebantis, ko taip skauda. O tada, tėti, kai visus sukvietei, kažkaip tau ir kalbėt sunku pasidarė. Nusukai žvilgsnį į langą, o aš žiūrėjau, kur ten mamos vaikšto, žmonės sumišę, kažkaip jau nebe taip mamos ėjo pro virtuvę. Gal šalta anoms buvo. Bet tavęs gi nebuvo namuose, tėti, prieš tuos penkerius metus.

O kur buvai? Nekalbi.

Savaitė visa praėjus buvo taip, tėti. Nekalbėjai. Jau tada, kad buvo šalta namuose, o malkų kieme pilna privežta, ir nieks nenešė tų malkų, tada jau. Tėti, mačiau, gi pati mačiau, kad nieks nesunešė, stovėjo tos malkos. Sukvietei į kambarį mus, sunku man, tėti, buvo žiūrėt į tave. Mažai, tėti, jau likę bebuvo iš tavęs tada, kai visus sukvietei.

Dabar kalbėt pradėk, tėti, pradėk jau.

Nieks nesuprato tavęs, ką ten klibini, nusisukęs į lango pusę. O aš tik knebinėjau lėkštėj, ką joj buvau radus, likučiai bebuvo, o tu nusisukęs buvai, bet matei. Matei. Visa giminė tik ir žiūrėjo į tave. Galvojo visi, ką dar mums žadi pasakyti, ar čia viskas, bet tik drebėjai taip, net per drabužius mačiau, kaip drebėjai.

Ar nutiko kas, tėti? Nutiko kas nors? Sakyk.

Arba aš kalbėsiu. Nori, tėvai, kad aš kalbėčiau?

Prisimenu, parnešęs kažkada krūvą knygų buvai. Rinkomės mes tada atidžiai jas, galėjom po kelias pasiimt, o visas kitas nešt turėjai atgal. Atsimenu, koks jausmas geras buvo. Grįžau namo, o ten kvepia naujom knygom, lapai balti, nenutepti, nenulaižyti. O tau dar nieks nedrebėjo tada, atsimenu, atsimenu dabar.

Buvo ir nuotykių per tą laiką, tėvai, kol pažįstami esam. Grįžau namo, o pikta močiutė, pikta tokia, rėkė ant manęs, kad mes pašto dėžutę nuėmėm, kad pavogėm. Nenuėmėm, tėvai, girdi, močiutei prisakė kažkas, kad pavogiau nuo parduotuvės pašto dėžutę. Ne taip viskas buvo. Nuėjom mes su drauge prie parduotuvės, patiko mums pardavėją erzinti. Matėm, kad sena pardavėja į mus įtariai žiūri, o mums linksma buvo, mažos buvom. Pasirodo, kitą dieną pardavėja neberado pašto dėžutės, kuri prikabinta buvo prie to pastato mažo, netoli namų, visai netoli. Pasiskundė moteris, kad mes pašto dėžę nukabinom. Kad rėkė, tėvai, prisimenu, baisiai rėkė ant manęs. O aš laukiau, kada tu grįši, kad galėčiau pasakyt, tik tau į akis kad pasakyčiau: nenuėmiau aš pašto dėžutės, mes nieko nepadarėm, verkiau tada. Prie stalo sėdėjom, kaip, va, dabar sėdim. Kaip gerai, kad tau pasakiau.

Tėvai, buvo ir ko nepasakiau.

Kažkada grįžau pėsčiom iš mokyklos penktadienį ir toj mažoj gatvelėj nė nepažiūrėjau, ar nieks neatvažiuoja. Tada mačiau, kad mašina važiuoja, bet galvojau: spėsiu perbėgt, ir nespėjau, tėvai, partrenkė mane, išsigandau, kritau, verkiau, galvojau, kas bus dabar. Išlipo vairuotojas, verkė irgi. Verkiau, rėkiau, bėgt pasileidau. Grįžau namo ir į antrą aukštą nulėkiau. Tavęs, tėvai, nebuvo. Aš pas mamą nubėgau verkdama, papasakojau, mes su mama tau, tėvai, niekad ir nepasakojom.

Atsimenu, tėvai, akis tavo, kai tu avariją padarei. Tėvai, aš atsimenu, kai tu mane gatvėj palikai verkiančią, tėvai, atsimenu, nežinojau, kur eit, rėkiau garsiai.

Jeigu tu dar nekalbi, tėti, dar nekalbi, ne? Jeigu nekalbi, tai...

Vasara buvo tada, tėvai. Atvažiavo į kaimą pas babą toks berniūkštis, man į akį krito, kritau ir aš. Po langais vakare ateidavo, žiūrėdavo į mane pro langą, aš irgi žiūrėdavau į kasą susirišus, nieko mes nesikalbėjom, tėvai, bet tu kad užrikai pro langus, garsiai sakei, kad varytų toliau, nebaubtų po langais.

Tėvai, gelbėjai mane, atsimenu. Kažkas man iš vyresniokų plaukus nudažė. Na, kaip nudažė – plojo su dažais per galvą, ir viskas ant veido, ant drabužių ir nuvarvėjo. Atėjau verkdama pas tave į darbą, sakai, kad netyčia man taip nudažė plaukus. Sakiau, nežinau, ir tikrai tada nežinojau, ar tyčia taip nudažė, ar ne. Neatsimenu.

Sėdim dabar visi, tėvai, čia, laukiam. Jau šilčiau namuose, gal ugnį kas iš kaimynų pakūrė, nes tu jau nebekūrensi mums. Sėdi, sėdi. Drebi ant pat sofos pakraščio atsisėdęs. Man jau ašaros kaupias, kad mes nei tų malkų sunešim, nei pečių kas dabar pasieks, tėvai, nieks nebepadarys.

Tėvai, pasikalbam. Pasikalbam, tėvai.

Kažkada, atsimenu, važiavom prie jūros. Visi kartu. Iki pietų visa šeima būdavom, valgyt eidavom, o po pietų tik mudu pasilikdavom, mažą rankšluostį kartu nešdavomės, eidavom prie jūros pagulėt, nesikalbėjom, valandų valandas sėdėjom, aš eidavau maudytis, tu žiūrėdavai, kad neičiau toli, nes jūra, bangos didelės. Paskui laukdavau, kol tu grįši, sakei, kad labai geras vanduo, nešalta buvo. Melavai man, mačiau, kad šalta.

Tėvai, atsimenu, kaip mes važiavom man kelnių pirkti. Mama negalėjo , darbe buvo. Nors nebežinau, kur ji buvo, bet man taip kelnių reikėjo, kad laukt nebegalėjau. Penktadienis buvo, tiksliai penktadienis, po pamokų. Važiavom mes, tėvai, su tavim kelnių pirkt. Ir kaip ilgai nieko neradom, nežinojai, kur mane vešt, kur mums kelnes rast. Radom kelnes, velvetines, matavaus, kaip tiko man kelnės. O kokia aš laiminga buvau, o kokios mėlynos ir tokios velvetinės, kad labiau velvetinių kelnių turbūt gyvenime nebeturėjau.

O kaip mes pykdavomės, tėvai, kaip tu šaukdavai ant manęs, kaip aš ant tavęs šaukdavau, kaip išbėgdavau greit iš virtuvės pasakius ką nors bjauraus, žodį negražų.

Pasikalbam?

Paskui tau pyragą kepdavau. Kiek ilgai mokiaus pyragą kept, tėti, juk žinai, kad ilgai. Vis ne taip tešla išeidavo, ir tu nevalgydavai, atsimenu, nevalgydavai. Bet išmokau paskui kepti, receptą iš kažkur gavau. Ir tau kepdavau, sakydavai, kad labai skanus, bet kitąkart su varške kepčiau, nes sausas su obuoliais.

Tėti, bet čia ne prieš penkerius metus buvo. Sukvietei čia. Pasikalbam gal? Ar kalbamės?

Atsimenu, tėvai, kaip mes per tavo gimtadienį į parduotuvę ėjom, kur tu visko nupirkai, o aš taip norėjau kieme žaist, nes toks geras oras buvo, kelioms minutėms grįžau ir vėl išbėgau. O tu visko mums pripirkęs buvai. Šprotų su bulka buvo, pyragą paėmei, dėjai viską į lėkštes, o aš, tėvai, padėt negalėjau.

 

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

 

Atsimenu, mano gimtadienis buvo, vienas pirmųjų, kai pasikviečiau draugų, ir visi paeiliui man sakė linkėjimus, o kai tavo eilė atėjo, nieko nepasakei.

Atsimenu, kai mes bažnyčioj buvom ir kai tau gėda buvo dėl manęs, nes nežinojau, kur reikia žegnotis, kur priklaupti, o tu mane tyliai pabardavai, o man kaip gėda buvo.

Tėvai, kažkada tu man plaukus supynei.

Kaip ten buvai supynęs?

Aš, tėvai, nesu per visą gyvenimą tavęs pabučiavus.

Taip, tėvai, gerai su tavim būna, bet mes nesikalbėjom visai, kaip buvo gerai, kai nereikėjo mums susirinkt namuose, kur baisiai šalta, kur pečius neįšilęs, kur reik lipti aukštai ir valyti, o dabar tėvas juk nelips. Juk nelipsi, žinau, kad nelipsi.

Sukvietei visus. Ir aš iš antro aukšto atbėgau, o net nežinau, ką pasakyt visiems nori, juk niekad taip nebūdavo, nebūdavo taip, kad imtum ką nors ir sakytum.

Draugai