Manto Golubevo nuotrauka

 

Moteriai, kuri nori rašyti, reikia turėti pinigų ir savą kambarį. Šiuos Virginios Woolf žodžius prisiminiau vieną birželio popietę, kai už lango plieskė karštis, Vilnius tirpo ir liejosi akyse, slėpėsi kondicionuojamose patalpose ir Bernardinų sodo šešėliuose. Praėjus beveik šimtui metų nuo V. Woolf esė „Savas kambarys“ pasirodymo, biure, kur prie ovalaus stalo sėdime penkiese – notarė, vertėjas, nekilnojamojo turto agentas, mano vyras ir aš, – galvoju, kodėl savas kambarys tebeatrodo tokia prabanga. Užsiminusi, kad nori turėti savą kambarį, kuriame galėtum rašyti, vis dar rizikuoji sulaukti komentarų, kad per daug nori, kam tau tiek vietos. Notarė garsiai skaito dokumentą, o aš mintyse regiu savo kambarį – tą, kurį netrukus parduosiu.

Vieni žmonės kilnojami, o kiti nekilnojami, ir kartais tam nėra ypatingų priežasčių. Treti tampa aplinkybių aukomis, bet jų istorijos paprastai daug skausmingesnės, keliais sakiniais neaprašomos. Tą rudenį, kai pirmąsyk įžengiau į kambarį, iškart pastebėjau aukštas lubas ir du langus, žvelgiančius į vakaro tamsą kieme. Tai ir liko atmintyje, kai visa kita išsitrynė: skelbimas laikraštyje, voratinkliai laiptinės palubėse, kriauklė prieangyje, skurdo ir nusivylimo kvapas. Atsimenu liesą pavargusią moterį ir liesą drėgną rudenį, Užupį prieš šešiolika metų, kai dar nebuvo naujo kvartalo kitoje Vilnelės pusėje, nevyko tiek statybų, niršiai keičiančių miesto veidą. Toji liesa moteris, savininkė, kalbėjo apie kambarį, kaimynus, žlugusius planus čia susikurti namus, bet nesiklausiau jos arba klausiausi nepakankamai įdėmiai, nes nieko neprisimenu. Žvelgiau į tamsius langus ir mačiau savo veidą, atsispindintį nutriušusiame Užupio bendrabutyje, pastatytame dar iki to pavasario, kai V. Woolf nužingsniavo link Uzo upės ir nebesugrįžo.

Ir dabar tą veidą bandau įžvelgti kambario tamsoje, bet jį užkloja vėlesni prisiminimai. Tik atsimenu, kad buvau jauna ir ieškojau savo kambario, kur galėčiau rašyti. Visa kita – nebūtina pasakojimo išnaša. O gal tai netiesa. Gal labai norėdama sugebėčiau įžiūrėti tą veidą, tačiau dabar mąstau apie judesį, kai šį birželį paskutinį kartą tarpduryje atsisukusi pažvelgiau į du langus, į karštyje už jų pasiutusiai lapojančius kaštonus. Įsižiūrėjimo judesys ir noras nepamiršti. Bet juk nepamiršiu. Mes nepamirštame savo pirmųjų namų, mums dovanojusių nepriklausomybę. Tądien, kai įsikrausčiau į dažais vis dar dvelkiantį kambarį ir atsisėdau ant plačios palangės, buvo pavasaris, kai velniop nueina aukštas menas ir už lango žydi kaštanas, – ir pajutau, kad grįžau namo. Taip, šitie namai buvo banko, bet tuo pat metu – mano ir tik mano. Man nereikėjo jais su kuo nors dalintis. Tada nežinojau, kad bus dar daug namų ir kambarių. Nudažius sienas ir pakeitus langus liesosios moters prisiminimai išsitrynė iš kambario, juos pakeitė mano prisiminimai, ar bent taip tuomet maniau. Nežinojau, kur ji išsikraustė. Nemanau, kad klausiau. Nemanau, kad norėjau žinoti.

/

Anuomet gyvenau viena, bet nuolat apsupta žmonių. Dirbau reklamos agentūroje, pirmadienio darbus baigdavome vyninėje šalimais – tada visi buvome jauni ir turėjome daug svarbių reikalų, kuriuos galėjome narstyti prie taurės vyno nesukdami galvos, kad dar tik pirmadienis. Bet vis tiek likdavo vienatvės valandų, kurias praleisdavau ant palangės gerdama kavą, skaitydama, rašydama, žvelgdama į kiemo kaštonus – apsnigtus, žaliuojančius ar tiesiog liūdnai nuogus. Mėnesiai bėgo nuspėjamais ciklais, maniau, kad viskas ir toliau bus taip pat, nors slapčia vyliausi, kad gal nutiks kas nors ypatingo. Mėgau savo darbą, bent iš pradžių, tačiau norėjau šio to daugiau nei kurti tekstus radijo, televizijos, spaudos ir lauko stendų reklamoms. Norėjau būti rašytoja. Ten, savame kambaryje, pradėsiu rašyti tai, kas galiausiai taps pirmąja mano knyga. Rašysiu vakarais, savaitgaliais, per atostogas. Suprasiu, kad jeigu nori rašyti, turi išsiplėšti sau laiko, nebijoti pasirodyti nemandagi, nesociali, laukinė. Jeigu nori rašyti, turi gyventi rašymu. Turi susikurti savą kambarį ne tik išorėje, bet ir viduje. Turi jame praleisti daug valandų, privalai kitiems dalykams užverti duris.

Tuos trejus metus savame kambaryje bandysiu apčiuopti, kas yra istorija, siužetas, struktūra, kuo rašymas tikslinei auditorijai skiriasi nuo rašymo sau; žiūrėsiu Peterio Greenaway’aus ir Wimo Wenderso filmus; klausysiu indie roko grupių ilgais pavadinimais, kuriuos pamiršiu albumams dar nepasibaigus. Tie metai bus tarpinė stotelė, nors kartais atrodys, jog tai galutinis kelionės tikslas. Kitais kartais galvosiu, kad ten, už kambario sienų, laukia kitas, tikrasis gyvenimas, kad jis dar tik turi prasidėti, kad mano laikas čia baigėsi, o tai, kas dabar vilnija pro pirštus, – mėnesiai skolon. Galiausiai išsikraustysiu, išvyksiu toli ieškoti to tikrojo gyvenimo palikusi savo kambarį ir dalį savęs. Jeigu dabar, po šešiolikos metų, galėčiau grįžti pas save, pas tą, kuri anuomet sėdėjo ant palangės su puodeliu kavos ir žvelgdama į kiemo kaštonus mirgančiuose jų lapuose skaitė savo būsimų knygų eilutes, kuri jautė, kad turi ką pasakyti, tik nežinojo kaip, – norėčiau perbraukti jai per plaukus, užuosti melsvus kvepalus, kurių seniai nebeturiu, ir pasakyti... nebežinau, ką jai norėčiau pasakyti. Negaliu pažadėti, kad turės viską, ko trokšta. Tik tai, kad prirašys šimtus puslapių. Kad tarp tų puslapių bus viena kita graži eilutė. Kad to turės pakakti. Net jei papasakočiau viską, ji neišgirstų, o jei išgirstų, palaikytų seno namo dvasių nesuprantamu kuždesiu. Ji nesuprastų, jeigu bandyčiau paaiškinti, kad ir dabar, po šešiolikos metų, toli nuo Vilniaus, jaučiuosi taip pat, kad mano laikas kambaryje, kuriame rašau, baigėsi. Kad netrukus išvyksiu ieškoti to tikrojo gyvenimo palikusi savo kambarį ir dalį savęs. Tik dabar žinau, kad atsigręžusi atgal ilgėsiuosi ir šio teksto rašymo, ir šio kambario. Galbūt mes niekada nepasimokome – nei iš savo, nei iš svetimų klaidų.

Anuomet įsikrausčiusi į savo kambarį sukviečiau kolegas atšvęsti įkurtuvių. Maži namai buvo pilni žmonių, mes juokėmės ir gėrėme vyną. Ryte po durimis radau pagiežingą raštelį. „Bjaurybės, žvengiat kaip arkliai, vaikai gi miega! Kitą kartą iškviesiu policiją“, – rašė kaimynė iš namo priešais. Gyvendami mieste esame arti vienas kito, mūsų garsai ir kvapai teka į svetimus namus – kartais taip sunku pakęsti neišvengiamą kitų žmonių artumą. Tądien darbe pasakojau kolegoms apie raštelį, mes stebėjomės, kodėl kai kurie žmonės negali tiesiog get a life. O dabar ir pati virtau ta pikčiurna, kuri, kaimynams surengus triukšmingą vakarėlį, skundžia juos namo administratoriui ir kaišioja į pašto dėžutes pagiežingus raštelius.

/

Žmonės, kuriems birželį užsiminiau parduodanti butą, žėrė patarimus to nedaryti. „Nebūk kvaila, išnuomok, tik pažiūrėk, kokios dabar beprotiškos nuomos kainos“, – aiškino jie. Nuomos kainos tikrai beprotiškos, galėjau atkirsti, bet ar tai etiška? Tačiau tikroji priežastis, dėl kurios nusprendžiau parduoti savą kambarį, buvo tokia asmeniška, kad nenorėjau jos niekam atskleisti. Apie ją galiu rašyti tik čia, šiame tekste, kuriame toji priežastis virs fikcija, o tuomet galėsiu jos lengvai išsižadėti. Nenorėjau niekam pasakoti, kad dabar, kai vis dažniau galvoju apie grįžimą į Lietuvą, išsigandau. Išsigandau, nes nenoriu grįžti atgal, į kambarį, kurį išaugau, kuriame rašiau tekstus, kokių dabar neberašyčiau, klausiausi muzikos, kurios nebesiklausyčiau, norėjau įtikti žmonėms, kuriems nebenorėčiau įtikti. Nusprendžiau parduoti savą kambarį, kad nebūtų kur grįžti, kad galėčiau užkirsti sau kelią pas tą jauną moterį, kurios nebėra. Kad galėčiau ne grįžti, o atvykti į naują šalį, kurioje lauks kiti namai ir kiti kambariai, kur susikursiu naują tapatybę, pasikeisiu pavardę ir pasą, rašysiu naujus scenarijus.

/

„Tiesa, mums dar reikės jūsų vyro sutikimo parduoti nekilnojamąjį turtą“, – pasakė agentas, kai tarėmės dėl sutarties pasirašymo. Nustebau – juk mano vyras su tuo neturi nieko bendra. Tai mano kambarys, tik mano; pirkau jį tam, kad nereikėtų su niekuo dalintis. Pirkau kaip saugią priebėgą, savo kūno ribų pratęsimą. Anuomet vyras tebuvo nepažįstamasis, gyvenantis paraleliniame pasaulyje už šešių su puse tūkstančio kilometrų ir net nenutuokiantis, kad kada nors svetimame mieste turės dėti parašą ant dokumento nesuprantama kalba. „Toks įstatymas“, – aiškino agentas, bet jo nesiklausiau. Galvojau apie tai, kad XXI amžiuje moterys vis dar per dažnai prašo leidimo. Kad praėjus beveik šimtui metų nuo V. Woolf esė „Savas kambarys“ tebediskutuojama, kas yra moteriška literatūra ir koks rašymas yra moteriškas. „Pražūtinga būti tik vyru ar vien tik moterimi: kiekvienas turime būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriška, – rašė V. Woolf. – Kad įvyktų kūrybos aktas, rašytojo sieloje turi vienaip ar kitaip bendradarbiauti vyras ir moteris. Turi būti sudaryta tam tikra priešybių sąjunga.“ Šie žodžiai iš Linos Būgienės verstos Virginios esė net dabar neprarado aktualumo. Bet viso to agentui nepasakiau.

Birželio popietė, biure prie ovalaus stalo mes penkiese – notarė, vertėjas, nekilnojamojo turto agentas, mano vyras ir aš. Notarė balsu skaito vyrui dokumentą, vertėjas išverčia, vyras pasirašo. Viskas neužtrunka penkių minučių. Stodamasi nepasakau, kad tai laiko gaišimas, o kartu ir priminimas, kad mano įsivaizduojama nepriklausomybė iliuziška, kad ji išnyksta susidūrusi su įstatymais, susilietusi su kitais žmonėmis. Pažadėjęs paviešinti skelbimą kitą savaitę, agentas paspirtuku nuskrieja karščiu raibuliuojančia T. Kosciuškos gatve. O aš žingsniuoju palei Vilnelę slėpdamasi medžių pavėsyje, kylu Užupio gatve aukštyn, suku į vidinį kiemą, kopiu laiptais, atsirakinu duris, pasiimu paliktus daiktus ir išeidama paskutinįsyk atsigręžiu į du langus, kad nepamirščiau to, ko ir taip nepamiršiu.

„Ir aš ieškojau namų, kuriuose galėčiau gyventi, dirbti ir kurti taip, kaip noriu, bet net vaizduotėje tie namai buvo išskydę, neryškūs, netikri, nerealūs arba stokojantys realumo“, – paskutinėje autobiografinės trilogijos dalyje „Real Estate“ („Nekilnojamasis turtas“) rašo Deborah Levy. Vaizduotėje kuriami namai, kuriuos rašytoja vadina savo unreal real estate, apipinami konkrečiomis detalėmis, pavyzdžiui, D. Levy regi didingą seną namą su granatmedžiu sode. Viena vertus, įsivaizduojami namai tampa kelionės tikslu, atrama kryžkelėje: paskutinę trilogijos dalį autorė rašo sulaukusi šešiasdešimties, jauniausiai dukrai kraustantis iš namų. Kita vertus, „Real Estate“ yra ne tik meditacija apie nekilnojamąjį turtą, jo reikšmę ir svarbą, bet ir apie menininkės teritoriją, būtinybę susikurti ir turėti tokią erdvę, pareikšti į ją teisę tiek fiziškai, tiek kūryboje. Perkurti save nesitaikant su sociumo, amžiaus, lyties priskiriamais saugiais, bet ribojančiais vaidmenimis, pasenusiais arba tiesiog netinkamais scenarijais. Čiuopdama kišenėje raminamai vėsų buto raktą galvoju, kaip svarbu reflektuoti patirtis, rašyti ir perrašyti savo istorijas nepasiduodant redukcionistiniams moteriškos literatūros apibrėžimams, svarbu paaiškinti ir įtvirtinti savo tapatybę. Tam tikra prasme „Real Estate“ yra ir D. Levy pokalbis su V. Woolf, bet dar labiau – pokalbis su savimi, savosios praeities ir kūrybinio kelio refleksija. „Nekilnojamasis turtas yra sudėtingas reikalas, – rašo D. Levy. – Jį nuomojamės, perkame, parduodame, paveldime, bet ir griauname.“ Griovimas yra ir kūrybos veiksmas, pastanga susikurti naują tapatybę, kokia dar nebuvo užrašyta nė vienoje knygoje.

Kartais tam, kad grįžtum į miestą, turi galutinai išvykti, atsisakyti paskutinio materialaus saito. Kartais sugrįžimas nusidriekia per daugybę mėnesių ir stadijų, sutampa su ryškėjančiu suvokimu, kam iš tikro priklausai. Kartais reikia išgedėti tai, kas sugriauta ir ko nebeturėsi. Gedulas yra kilnojamasis turtas, jį atsinešu į visus – nuomojamus ar savus – namus, butus, kambarius.

/

Tą dieną, kai nekilnojamojo turto agentas Vilniuje su pirkėja pas notarę pasirašė turto pirkimo–pardavimo sutartį, Sidnėjuje buvo beveik vidurnaktis. Turėjau paskambinti į banką, keliolika kartų išklausiau mechaninio moteriško balso „we apologise but the overseas network is congested or the operator is busy“*, o kol klausiausi iš telefono sklindančios melodijos, galvojau apie namus, iš kurių nereikėtų kraustytis. Kraustantis neišvengiamai kas nors pasimeta, sudūžta ne tik vazos ar puodeliai, bet ir žmonės. Kuo dažniau kraustausi, tuo daugiau laiko ir jėgų atiduodu bandydama prisitaikyti. Jei pakankamai ilgai gyveni tuose pačiuose namuose, ne tu imi taikytis prie jų, bet jie – prie tavęs: priglunda prie kūno kaip antroji oda, apgaubia neperšaunamais šarvais, suteikia iliuzinio, o gal ir tikro nepažeidžiamumo. Bet net kai tokių namų nėra, net kai įsivaizduojamą unreal real estate su aukštais langais, atsiveriančiais į mano miestą, nešiojuosi tik vaizduotėje, man lieka knygos, kurios, anot D. Levy, yra mūsų, rašytojų, nekilnojamasis turtas. „We apologise“, – vis kartoja mechaninis balsas, o aš galvoju apie pirkėją, kuri kaip tik dabar kitoje pasaulio pusėje gauna mano buto raktus, galvoju, ar savas kambarys iš vienos moters rankų bus perduotas kitai kaip leidimas kurti, užimti daugiau vietos ir dėl to neatsiprašinėti, kaip įkvėpimas, kaip įsivaizduojamos nepriklausomybės vėliava.

* Atsiprašome, bet užsienio mobiliojo ryšio tinklas yra perkrautas arba linija užimta.

Akvilina Cicėnaitė – rašytoja, vertėja.