Kas bus?

1. Kas bus, jei paimsi vinį ir plaktuką ir įkalsi vinį į Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“?

2. Kas bus, jei prie rokforo gabaliuko baltu siūlu pririši varnos plunksną?

3. Kas bus, jei nukritusį klevo lapą padėsi po dideliu sunkiu didinamuoju stiklu, turiu aš tokį?

4. Kas bus, jei visą savaitę be perstojo švilpausi „Śmiało podnieśmy sztandar nasz w górę“?

5. Kas bus, jei į viską spjausi ir išvažiuosi į Brunėjaus sultanatą?

6. Kas bus, jei ilgai mėtysi skiedras į Jauzos upę?

7. Kas bus, jei likusį gyvenimą pašvęsi tam, kad perskaitytum Karlo Marxo „18 de Brumário de Luís Bonaparte“?

8. Kas bus, jei nieko nebus?

9. Kas bus, jei melsiesi ikonai apvertęs ją aukštyn kojom?

10. Kas bus, jei pabandysi krūtine nuplaukti nuo Batumio iki Trapezundo?

11. Kas bus, jei nelyginėmis dienomis valgysi juodą duoną, o lyginėmis – baltą?

12. Kas bus, jei laikysi spalį balandžiu?

Ogi nieko nebus. Tiksliau bus, kaip yra.

 

Atjauta

Jei būčiau budistu, melsčiaus už šiuos išsigimėlius, kad jų kitas atgimimas būtų dar laimingesnis.

 

Man viršinikas liepti

Anksti gulsi – anksti kelsi. Va, ir aš vakar anksti guliau, o atsikėliau devintą: man tai labai anksti, ir išvis dar patamsiai aplink.
Nusiprausiau duše. Geriu rytinę arbatą su citrina ir čia už lango pakyla baisus triukšmas. Žiūriu į langelį – ten kiemsargis tadžikas šienauja rankine šienapjove gazoną. Tad ne tik triukšmas, bet ir smarvė per pravertą langą skverbiasi.

Šiaip jis durnių voliojo, nes gazonas tirštai nuklotas labai gražiais kritusiais lapais, žolės jis ir nepasiekia, o aplink iš po benzininio kauksmo vasnoja gintarinės ir raudonos atplaišos.

Užsirūkau, vartau Fasmerio „Rusų kalbos etimologinį žodyną“, įsipilu antrą arbatos puoduką, ir čia prie benzapjovės kauksmo prisideda dar žmogiškas spiegimas. Žiūriu pro langą ir matau, kad iš laiptinės priešais iššoko kažkokia tetulytė ir klykia tadžikui: „Eik iš čia pagaliau! Jokio gyvenimo!“ Tadžikas toliau stropiai dirba, tuolab kad gal jos klyksmų ir negirdi. Bet tetulė galingesnė nei benzapjovė. Ji spiegia tokiais decibelais, kad kiemsargis tadžikas išjungia instrumentą ir nustebęs į ją spokso.

Stoja tyla (tik varna sukarksėjo), o ji klykia toliau: „Eik iš čia! Kas per šalis tokia! Gyvent neduoda! Eik iš čia! Privažiavo čia visokių!“

Šienpjovys, dar labiau nustebęs, sako: „Ponia, man viršinikas liepti“ ir ruošiasi dirbti toliau. Tetulė, nemažindama garso, skardžiau nei benzapjovė tęsia klyksmą, pereidama į obsceninę leksiką – eik, mat iš čia! Ir bando iš jo atimti instrumentą. Kiemsargis-tadžikas tvirtai įsikabina, nepaleidžia ir sako: „Ponia, man viršinikas liepti, aš eiti viršinikas skųstis.“

„Ai, eik iš čia nachui, gyventi neduoda, kas per blet valstybė, eik, skųskis nors į miliciją, aš tavo viršininką nachui Putinui įskųsiu!“

Tetulė nugalėjo. Kiemsargis tadžikas užsikrovė benzapjovę ant peties ir nupėdino kažkur. Tetulė grįžo ten, iš kur išbėgo.

O aš nukeliavau į dirbtuvę ir apsidžiaugiau pamatęs, kad nuo vakar svogūnas stiklinėje iššovė laiškus kokiais trims centimetrais aukščiau.

 

Mano brolis sansaroje

Einu į vaistinę pirkti vaistų nuo kraujospūdžio, prie durų stovi dar labiau nei aš gyvenimo palamdytas personažas. Ir sako: „Brolau, pridurk dešimt rublių, aš irgi į vaistinę...“

Na, pirmiausia jis man ne brolis, šitą aš tikrai žinau. Antra, net jeigu brolis, tad jei pasakytų, kad eina degtinės ar alaus, tai duočiau jam tuos dešimt rublių. Gal ir daugiau duočiau.

Bet kad mano brolis gertų spirituotą vaistinės užpilą – tai ne. Nedaviau jam dešimt rublių.

Dabar atgailauju. Netapsiu aš Buda, nesugebėjau užjausti.

 

Didi profesija

Aš nežinau, ar yra dabar tikrų profesionalių pozuotojų? Aš juos dar užtikau.

Visų pirma, sudžiūvusią senučiukę, kuri kažkada pozavo Verai Muchinai kaip valstietė. Ji įpuldavo į anabiozę, ir ją tekdavo plojimu žadinti pertraukai. Išgerdavo arbatos ir vėl užmigdavo, bet galvos niekad nepajudindavo. Tai neabejotinas profesionalumas.

Antras bus Piotras Malafejevičius. Tas buvo sudžiūvęs diedukas sentikis, kokių aštuoniasdešimties metų, ilga balta barzda, didžiuliu kryžium po ja ir raumenimis, kurių pavydėtų ir Schwarzeneggeris. Jis mums rodė, kaip dirba jo musculus deltoideus ir sakė: „Stebėkite, vaikinai, na, ir merginos, niekad tokio daikto nepamatysite. To ir Činizelio cirke nieks nemoka.“

Trečias – Nikolajus Ustinovičius. Jis nuo 1930-ųjų pradžios pozavo Leniną visiems pagrindiniams socrealistams, bet paskui, jau 1960-aisiais, paseno ir darbo turėjo mažiau. Apaugo vešlia barzda ir tapo panašus į Sezaną. Jis paslaptingai tylėdavo.

O ketvirtą, Sergejų Arkadjevičių, visą gyvenimą lipdė ir paišė kaip Maksimą Gorkį – iš tikro buvo labai panašus. Jis mums prisistatydavo kaip „Serioga, Brest-Litovsko gelžkelio atžala“. Ir iš studentų kaulydavo kapeikų alui. Mes jam mielai duodavom, tuolab kad skolas jis punktualiausiai atiduodavo.

 

Charlie Hebdo pas šv. Mykolą šiaudinėje pastogėje

Sėdžiu sau patamsyje ant mylimiausio suoliuko su „mier­zavčiku“ konjakėlio. Vėsoka, bet štai ir žibintas užsidegė auksiniu tryniu.

Netoliese sustojo du juodi „Land-Cruiseriai“, iš jų išvirto tuzinas maskoliškų kazokų dideliais ūsais, kepurėmis raudonais kantais ir mėlynomis kelnėmis su plačiais raudonais lampasais. Tapu tapu skersai judrią gatvę, į Šv. Mykolo Šiaudinėje Pastogėje cerkvę.

Čia pro šalį eina pagyvenusi dama, išvedė du pagyvenusius kiemsargius. Vienas iš jų – mergaitė, daugmaž aviganis margai šiaudinės spalvos, ji laikosi arčiau šeimininkės, ta jai sako: „Gera mergaitė, protinga, Miluša!“ Antras – kudlotas pilkis berniukas, kurio senelio pusbrolis buvo karališkasis virvelinis pudelis, ne kitaip.

Šis atsilieka, kažką vis uostinėja, rausiasi nukritusiuose lapuose. Ypač jį domina seno beržo kamienas, jis pastarąjį tyrinėja su tikro gamtininko aistra, atsiplėšti negali.

Dama staiga sušunka su tikru paryžietišku prononsu, lyg jai gerklėje būtų įstrigę gumulas bulvių košės: „Charlie, mais allez, сa suffit, viens! Vite!“ Šarlis – nulis dėmesio. Ji: „Hebdo, t’es con ou quoi? Laisse beton c’tte connerie, vite!“ Hebdo nutraukia savo mokslinius tyrimus ir tipena paskui šeimininkę.
Štai, ką galima pamatyti pas mus Šiaurinėje administracinėje apskrityje.

 

Laimė

Tai po žalią veją su kalneliais nukritusių lapų dūkstantis išprotėjęs nuo savo laimės baltos ir rudos spalvos spanielis.

Apuosto medį, besiruošdamas jį ženklinti, pakelia leteną, bet tuoj pat, pašokęs visomis keturiomis kojomis į viršų, ratais užraitais lekia prie kito: ten dar geriau.

Krato ausimis taip, kad jam galva sukasi. Kažką išuosto taip, kad lapai zovada lekia.

Ir amtelėjęs šoka per tvorą: ten iš po juodo kaip anglis automobilio ant jo piktai šnypščia rusvos ir baltos spalvos katinas.

 

Paukščių logika-1

Ištraukiau iš pašto dėžutės laišką nuo mokesčių inspekcijos: pasirodo, esu skolingas jai... gal 181, o gal 467 rublius, ir jei aš jų tuoj pat nesumokėsiu, mane paduos į teismą. Važiuoju į „Peredvižniką“, perku drobę 100 x 120 cm, kad joje galėčiau nutapyti puantilistinį Žoržo Sera dvasios paveiksliuką, persų poeto ir sufyjų mistiko Farido at-Din Attaro poemos „Mantiq ut-Tayr“, parašytos XIII a., motyvais. Pavadinimas verčiamas įvairiai: „Paukščių susirinkimas“, „Paukščių taryba“, „Paukščių kalba“, „Paukščių logika“. Padariau blyškiai mėlyną apatinį fono sluoksnį, o čia paskambino Aleksejus Sosna ir pasakė, kad tuoj atveš paveiksliukus iš parodos „Pop (Bubbles & Lyrics)“. Laukdamas, kol jis pasirodys, ėmiau vartyti nuostabų albumą apie šiuolaikinę japonų architektūrą, kurį man padovanojo Vakana Kono. Japonų architektūra – tai kažkas neįtikėtina, tačiau tikrus šedevrus aš aptikau skyriuje „Laikini papuošimai“.

Pirma, tai virtuoziškai iš žolių nupintas žiogas, pasodintas ant žydinčios slyvos šakos. Antra, tai sodo takelis, išgrįstas nereguliariai pasikartojančiomis gal marmuro, gal jaspio, miglotai pilkos spalvos plytelėmis, aptvertas lenktais žalio bambuko ūgliais. O skersai stovi 60 cm aukščio tvorelė iš lentučių, nudažyta blankiai žaliu kobaltu. Įėjimas draudžiamas!

Čia ir Sosna atvažiavo. Iškrovėme paveiksliukus. Aš Aleksejui dėl visą ko parodžiau mįslingą laišką iš mokesčių tarnybos. Jis skaitė skaitė, skaičiavo skaičiavo, tarė: „Ne, nesuprantu. Tu taupomajame banke paklausk, gal jie supras. Bet tikriausiai patars skambinti į mokesčių kontorą.“ Jis pavežė mane iki taupomojo, ir ten atsitiko taip, kaip jis pranašavo. Banko dama skaitė skaitė, skaičiavo skaičiavo ir pranešė, kad nieko nesupranta, nusprendė, kad mokėti reikia 181 rublį, ir patarė skambinti vykdytojai Zolotariovai A. S., pasirašiusiai šį kvituką.

Vilties įkvėpė: kartais pavyksta prisiskambinti.

Ryt pamėginsiu.

Užėjau į kaimyninę „Magnoliją“, nusipirkau ko reikia ir prisėdau su „konjakėliu“ ant savo mylimo suoliuko. Grožiuosi žemu rudeniniu dangum ir nukritusiais lapais, mėgaujuosi rudens kvapu ir mąstau tai apie japonų estetiką, tai apie paukščių kalbą. O netoliese stovi oranžinis savivartis, pakrautas karšto asfalto, ir darbuojasi keturi tadžikai.

Vienas, stovėdamas pavojingai pasvirusiame kėbule, mėto žemyn asfalto gabalus. Du kiti tą asfaltą išbarsto kastuvais po kelio paviršių, o ketvirtas jį lygina su griaudžiančia ir smirdančia mašinėle. Jie susirėkauja beveik ta pačia kalba, kuria rašė Attaras.

Šalia stovi pienburnis prižiūrėtojas siauru juodu paltuku, ryškiai žaliais „Naikais“ ir skaisčiai raudonais beisbolo marškinukais su užrašu NYC. Švaria rusų kalba rėkalioja ant darbininkų:

„Fedka, ožy tu pystas, ką darai? Rytoj nachuj viską iš naujo dėsit, ką šen pridirbote. Kooo, pinigų? Tu ką, blet, ochujėlinai? Į direkciją skambink, liurbi! Ten maskviečiams nemoka, jums, jopt, mokėti?“

Ir aš taip šaižiai supratau, koks aš vis dėlto laimingas žmogus. Mąstau apie japonų tvoreles ir paukštį Simurgą, niekam nekomanduoju, asfalto nededu, ir net, Inšallach, iki vykdytojos Zolotariovos rytoj prisiskambinsiu.

 

Paukščių logika-2

O ko galima laukti iš šalies, kuri savo herbe daugiau kaip šešis šimtus metų turi plėšrų maitvanagį suskeldėjusia sąmone?

Mums kalė, kalė ir išmokė, kad dvigalvietis – tai Bizantijos, Antrosios Romos herbas, o mes neva Trečioji, ir Kertvirtosios jau nebus. Dėl Romos-4 nežinau, mūsų elektrovežis gali ir ten sustoti. Bet tas bikefalas joks ne bizantiškas herbas, o šeimyninis Paleologų – paskutinės Konstantinopolyje valdžiusios dinastijos – ženklas. Ši šeima kilusi iš Mažosios Azijos, matyt ten, sirų-persų areale ji ir pričiupo tą paukštytę: anuos kraštuos nuo Babilono laikų mėgdavo jaučius su sparnais, žmonių galvomis ir gyvačių uodegomis.

O šiaip, pažiūrėkime, kieno dar herbe dvigalvis erelis? Visos tos šalys keistokos. Serbija, Albanija, Juodkalnija, galima pridurti dar paskelbusią nepriklausomybę Serbų Respubliką Bosnijoje ir Hercegovinoje. Dar armėnai tą bjaurastį turi, bet ten jis laimingai susipynęs dar su trimis heraldinėmis ypatomis.

Ak, tiesa, dar yra Austrija, ten taip pat niūraus kesarizmo palikimas. Bet austriškam dvigalviečiui bent nuo nagų karo nutrauktos grandinės skutai.

Ne, traukiu į dienos šviesą seną savo teoriją: heraldiniu Rusijos žvėrimi turi būti zuikis.

Pirma, zuikiai tikrai nelinkę į šizofreniją.

Antra, jie visai ne tokie bailiai, kaip manoma, ir save apginti gali. O jei susivokia, kad negali, greitai ir protingai deda į kojas.

Trečia, jie gerai dauginasi, populiacijos problema Rusijai svarbiausia, o dvigalvis erelis jei išvis su kuo tratinasi, tai tik su savimi.

Ketvirta, jie tiesiog simpatiškesni už tą šlykštūną.

Na, o penkta, ilgos zuikio ausys-lokatoriai simbolizuoja rusiškos sielos dvilypumą neblogiau už dvi plėšriai išsiviepusias galvas, o visatos vibracijas gaudo geriau.

 

Iš rusų kalbos vertė Marija ir Tomas Čepaičiai