Rusų dramaturgas, prozininkas Aleksandras Vampilovas (1937–1972) gimė mokytojų – rusės ir buriato – šeimoje. 1938 m. tėvas buvo įskųstas, NKVD trejeto nuteistas mirties bausme ir sušaudytas (1957 m. reabilituotas). Aleksandras vaikystėje daug skaitė, rašė eilėraščius, vaidino mokyklos teatre. 1960 m. Irkutsko valstybiniame universitete baigė filologijos mokslus. Studijuodamas spaudoje pradėjo publikuoti apsakymus (pirmas buvo „Sutapusios aplinkybės“ („Стечение обстоятельств“), taip pavadinta ir vienintelė rašytojui gyvam esant išleista knyga, pasirašyta, kaip ir apsakymas, Aleksandro Sanino pseudonimu), sukūrė kelias trumpas pjeses. Iki 1964 m. dirbo Irkutsko srities laikraštyje „Советская молодёжь“ – neatlaikė ideologinio spaudimo, išėjo. Pradėjo rašyti ilgas pjeses. Jų teatrai nestatė, kol 1966 m. Klaipėdos dramos teatre nepasirodė „Atsisveikinimas birželį“. 1970 m. šį spektaklį savo repertuare jau turėjo 8 teatrai. Rašytojui žuvus Baikalo ežere, jo pjesės imtos statyti ir Maskvoje, „Vyresnįjį sūnų“ vienu metu vaidino 44 teatrai, pradėti statyti filmai ir leisti knygos, už „Atsisveikinimą birželį“ skirta Josifo Utkino Irkutsko komjaunimo premija, A. Vampilovas imtas vadinti XX a. Čechovu. 1976 m. vis dar Maskvos draustą pjesę „Ančių medžioklė“ pastatė Rygos nacionalinis teatras. Spektakliai pagal A. Vampilovo pjeses ne kartą statyti ir Lietuvos teatruose. Kūryba versta į daugiau kaip 20 kalbų.

Dienoraštyje A. Vampilovas rašė: „Visi geriausi rašytojai garsėjo tuo, kad sakė tiesą. Nei daugiau, nei mažiau – tik tiesą. XX amžiuje to pakanka, kad išgarsėtum. Meluoti tapo natūralu, kaip kvėpuoti. Tiesa tapo išskirtinė, paradoksali, sąmojinga, paslaptinga, poetiška, ypatinga. Sakykite tiesą ir būsite originalūs.“

 

Nuotrauka iš Aleksandro Vampilovo kultūros centro (Irkutskas) archyvo

 

Literatūros konsultantas Vladimiras Pavlovičius Smirnovas darbo dieną pradeda skaitydamas rankraščius. Kai kurių iš jų analizė reikalauja nemenkų kriminalisto įgūdžių. Kitų gramatiniai nukrypimai neleidžia suvokti to, kas parašyta, prasmės. Retkarčiais pasitaiko visiškai beprasmių tekstų. Vladimiras Pavlovičius susiraukia ir šiek tiek nervinasi. Apie dešimtą valandą pradeda lankytis autoriai. Rytais mėgsta ateiti pradedantis poetas Rasvetovas. Jis nusirengia ir sėdasi priešais Vladimirą Pavlovičių. Rasvetovas nepaprastai inteligentiškas, bet nuolat vaikšto nepadoriai apžėlęs. Siaubingas skeptikas. Net savo eilėraščius skaito niekinamu tonu. Rašo apie laukus ir medžius, bet daugiausia – apie jausmus. Blogai rašo. Iš pradžių Rasvetovas siųsdavo eilėraščius paštu ir buvo Vladimirui Pavlovičiui nemalonus kaip autorius, bet štai jis pradėjo nešioti eilėraščius pats ir tapo nemalonus dar ir kaip žmogus.

– Paviršutiniškos temos, drauge Rasvetovai, ir forma jūsų netobula, – santūriai sako Vladimiras Pavlovičius, mėgindamas Rasvetovui grąžinti eilėraščius.

– Paviršutiniškų temų nebūna. Būna tik paviršutiniški autoriai, – arogantiškai sako Rasvetovas.

Vladimirui Pavlovičiui norisi Rasvetovui pasakyti, kad jis ir yra pats paviršutiniškiausias autorius, kad jam reikia nustoti rašyti ir užsiimti sunkiąja atletika, bet taip pasielgti negali, tad Vladimiras Pavlovičius nuodugniai išnagrinėja eilėraštį, pataria, ginčijasi, perskaito literatūrologijos paskaitą ir labai mandagiai leidžia suprasti, kad eilėraštis nespausdintinas. Rasvetovas pasipučia ir išeina kurti meno vertybių.

Kitas – mitrus trumpaplaukis vaikinas, neseniai demobilizavęsis kareivis, romano „Treji metai rikiuotėje“ autorius. Vaikinas reikalauja išspausdinti „bent jau skyrius“. Romanas padėtas tolimiausiame Vladimiro Pavlovičiaus stalčiaus kampe kartu su pakalnučių trauktinės buteliuku.

– Perskaitėte? – skambiai klausia trumpaplaukis vaikinas.

– Skaitau, – niūriai taria Vladimiras Pavlovičius. – Ateikite po dviejų dienų.

– Kiek galima vaikščioti! – akiplėšauja vaikinas. – Nepakęsiu biurokratinio požiūrio į savo kūrybą!

Vladimiras Pavlovičius bukai žvelgia į lankytoją, į jo milžinišką krūtinę, papuoštą keturiais tušinukais, ir jam nepaprastai norisi ištraukti iš stalčiaus romaną, plėšyti autoriaus akyse ir tuo pat metu šūkauti užgaulius vertinimus, bet Vladimiras Pavlovičius ginčijasi, tikina, rekomenduoja skaityti Turgenevą ir gramatiką.

Apsilanko trumpo laikraštinio žanro meistras Kolia Gonorarjevas. Šis ilgai neužsibūna, bet vis tiek palieka nemalonų įspūdį.

Paskui ateina kiti – jauni, seni, mandagūs, pasipūtę, pikti ir įžeidūs. Pasitaiko nervingų.

Sykį po darbo Vladimiras Pavlovičius iš stalčiaus pa­ėmė du naujus laiškus ir, nusprendęs juos perskaityti namie, jau norėjo kišti į aplanką, bet automatiškai atplėšė vieną voką ir iš jo ištraukė kaip reta mažą popierėlį.

Tądien Vladimiras Pavlovičius analizavo Rasvetovo poemą apie gudobelę ir buvo kaip reikiant pavargęs. Be to, demobilizuotas romanistas pavadino jį Benkendorfu. Dienos pabaigoje jo nervai, rodės, buvo visiškai ištąsyti.

Vladimiras Pavlovičius praskleidė popierėlį. Nežinomas autorius siūlė eilėraštį, kuris prasidėjo šitaip:

 

Tarpuvartėn išslinko šuo gauruotas,

Užstūgavo nelyg apsėstas kipšo.

Dar sambrėškis atsėlino barzdotas

Ir rankinę ant šonkaulio parišo.

 

„Kas čia? – pagalvojo Vladimiras Pavlovičius, jusdamas, jog savijauta prastėja. – Kokią rankinę? Ant kokio šonkaulio?“

Vladimiras Pavlovičius perskaitė dar kartą, pamėgino kikenti, bet juokas buvo toks, kad pats jo išsigando.

Greitai apsirengęs skubiai išėjo iš tuščio kabineto. Pakeliui namo Vladimiras Pavlovičius laikėsi apšviestų vietų, kuriose buvo daug žmonių. Keistas ketureilis jam nedavė ramybės. Tamsų koridorių praėjo greitai, įsitikinęs, kad netrukus gaus per galvą kažin kuo kietu ir sunkiu. Įėjęs į savo butą, tuoj pat užrakino duris.

Žmona sėdėjo ant sofos ir kažką siuvinėjo bulgarišku kryželiu. Vladimiras Pavlovičius prabilo pašnibždomis:

– Maša, svečių neturime?

– Ne. O ką?

– Štai! – Vladimiras Pavlovičius iš aplanko ištraukė laišką ir atsargiai, tarsi tai būtų butelis negesintų kalkių, padavė žmonai. – Perskaityk. Tik... Kūdikis miega? Ar miega? Tada perskaityk... Ne ne, garsiai nereikia.

– Nieko ypatingo, – šaltakraujiškai tarė žmona perskaičiusi. – „Sambrėškis barzdotas“ – gerai, o šiaip tai gana miglota...

– Gana? – nutraukė Vladimiras Pavlovičius, nervingai krūpčiodamas. – Čia velniai žino kas: koks baisus žodis „užstūgavo“! Visko pasitaikydavo: poetinė laisvė, medžiotojų užrašai, šamanų kapai, bet tokio... Ne ne! Tai siaubinga. Manau, net Edgaras Po perbaltų. O aš juk eilinis, ribotos vaizduotės žmogus, turiu kūdikį, dar galiu turėti vaikų... Ne, aš negaliu! Išeisiu iš šito darbo. Rytoj pat. Šiandien pat! Užsiimsiu kuo nors kitu... Keisiu savo šešėlį į šagrenės odą – bus ramiau...

Žmona nustojo siuvinėjus ir įdėmiai pažvelgė į vyrą. Tik dabar ji pastebėjo, kad Vladimiras Pavlovičius išbalęs ir neįprastai sunerimęs.

– Klausyk, Maša, – tarė Vladimiras Pavlovičius meilikaujančiai, – tau niekada neatrodė, kad tavo šešėlis panašus į Benkendorfą? Taip taip. Aš visą laiką galvojau į ką, ir štai dabar...

Persigandusi žmona Vladimirą Pavlovičių nuvedė į miegamąjį ir paguldė į lovą. Paskui grįžo į kambarį, priėjo prie telefono ir surinko reikiamą numerį...

Po savaitės pradedantis poetas Rasvetovas, vaikštinėdamas gatvėje su mergina, sutiko Vladimirą Pavlovičių, kuris, užuot, kaip įprasta, nužingsniavęs į šalį ar nusukęs akis, sparčiai žengė Rasvetovo link, tad šiam teko sustoti.

– Štai ką, jaunuoli, – prabilo Vladimiras Pavlovičius nepasisveikinęs. – Dėl Dievo meilės, nebevaikščiokite jūs po redakcijas ir neberašykite eilėraščių. Kad patiktumėte merginoms, nebūtina rašyti eilėraščius. Aš jums tai jau seniai norėjau pasakyti, bet negalėjau. O dabar galiu. Jums ne tik talento stinga, bet ir sveikos nuovokos.

– Pakvaišo! – tarė sugėdintas poetas, žvilgsniu lydėdamas tolstantį Vladimirą Pavlovičių.

Jis buvo neteisus. Vladimiras Pavlovičius pakeitė darbą ir buvo visiškai sveikas.

 

Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Александр Вампилов. „Я с вами, люди“. – Москва: „Советская Россия“, 1988.

 

 

Jaunimo teatro spektaklio „Provincijos anekdotai“ (1975) pirma dalis „Nuotykis su metranpažu“ ČIA