William Blake

Ne taip seniai nugirdusi seriale „Mentalistas“ cituojamą nežinia kieno siaubingai išverstą Williamo Blake’o eilėraštį „Tigras“, susidomėjau: nejaugi išties nėra geresnio varianto? Radau netgi du, abu neblogus – Andriaus Krivo („Šiaurės Atėnai“, 2009-01-16, Nr. 924) ir Lanio Breilio („Literatūra ir menas“, 2012-07-27, Nr. 3390). Vis dėlto ir vienas, ir kitas man pasirodė pernelyg nutolę nuo originalo. W. Blake’o poezijoje žodžiai neretai turi simbolinę prasmę – kai verčiant jų nebelieka, semantiniu požiūriu eilėraštis nuskursta. Pavyzdžiui, „Tigro“ vertimuose pasigedau žodžio simetrija. Žvėris, kuriame dera grožis ir žiaurumas, pasaulis, kuriame gali egzistuoti avinėlis ir tigras (gėris ir blogis, nekaltybė ir patirtis), įkūnija šiurpią simetriją – kokia galia ir kokia drąsa turėjo pasižymėti ją sukūręs kalvis (kūrėjas)?

Manoma, kad poezijos vertimas – tai jos perkūrimas sava kalba, savo paties žodžiais, tik prisilaikant originalo formos ir prasmės. Tačiau man magėjo pažvelgti į šią užduotį kitaip.

W. Blake’as – toks genialus, į jokius rėmus netelpantis poetas, jo poezija – tokia daugiaprasmė, kad norėjosi pamėginti išversti ją kuo mažiau nutolstant nuo originalo. Tam pasirinkau keletą žinomiausių eilėraščių iš rinkinio „Patyrimo dainos“ („The Songs of Experience“) – dalis jų dar nė karto neversti į lietuvių kalbą.

Beje, Lanis Breilis eilėraščio „Musė“ („The Fly“) pavadinimą siūlo versti „Drugelis“, nes, „pasak autoritetingų W. Blake’o kūrybos žinovų, the fly jo kūryboje reiškė drugelį“ („Literatūra ir menas“, 2012-07-27, Nr. 3390). Manau, vis dėlto reikia palikti tą žodį, kurį vartojo W. Blake’as – musė.

Vertėja

 

Luigi Schiavonetti raižinys

 

Musė

Musyt, linksma
Žaidei tu saulėj,
Kol nejučia
Užgniaužiau saujoj.

Gal aš esu
Kaip tu – tik musė?
Gal tu žmogus
Kaip ašei būsi?

Žaidžiu, juokiuos,
Sparnus kol mano
Ranka akla
Nuplėšt sumano.

Bet jei mintis
Yra gyvybė,
O jos stoka –
Mirties tamsybė,

Tada esu
Laiminga musė –
Gyvensiu dar
Ar veikiai žūsiu.

 

Nuodingas medis

Man ant draugo pykti taikės –
Išsakiau ir pyktis baigės;
O supykęs ant nedraugo,
Nutylėjau – pyktis augo.

Ašarom kasdien jį liejau,
Baime saugojau nuo vėjo,
Šypsenom lipšniom, apgaule
Šildžiau it meilinga saulė.

Medis augo, lapais taisės –
Subrandino magų vaisių.
Ir užmatė jį nedraugas,
Ir suprato, kad jį saugau –

Kai nakčia dangus sutemo,
Įsigavo sodan mano.
Nudžiugau išaušus rytui:
Po medžiu nedraugas krito.

 

Serganti Rožė

O Rože, sergi.
Tas kirmis slapūnas
Iš nakties audrų,
Kur trankos perkūnais,

Atlindo rausvan
Palaimingan guolin:
Jo meilės tamsios
Pakąsta prapuolei.

 

Meilės sodas

Ir vėl nuėjau meilės sodan,
Kur žaisdavau pievoj kadais,
Nustebęs išvydau ten stovint
Bažnyčią bokštais aukštais.

Josios durys tvirtai uždarytos,
Sergsti užrašas: „Tau nevalia“;
Tad patraukiau, kur džiugina akį
Sodo gėlės ir pieva žalia.

Bet ne gėlės – vien antkapiai styro,
Vietoj pievos – bežadžiai kapai:
Ir raizgo erškėčiais džiaugsmus pasauliečių
Sutanom juodom it varnai tarp kapų kunigai.

 

Tigras

Tigre Tigre, kurs liepsnoji
Girios glūdumoj tamsiojoj,
Kas – galybės tiek turėjęs
Tavos simetrijos kūrėjas?

Dausose jis ar bedugnėj
Įžiebė akių tau ugnį?
Ar sparnai aukštyn jį kelia?
Rankos liepsną liesti gali?

Iš kur sėmėsi meistrystės
Tavo širdį gyslom vystyt?
Kuo – baugia ranka ar koja
Ją paleisti plakt valiojo?

Žaizdrą pūtęs, kūju kalė
Tavo smegenų metalą?
Nepabūgo žnyplėm imti
Ir raižyti žiaurią mintį?

Žvaigždės ašaromis liejos –
Baigęs, ar tavim gėrėjos
Kalvis tas? Ar jo nukaltas
Taip jau Avinėlis baltas?

Tigre Tigre, kurs liepsnoji
Girios glūdumoj tamsiojoj,
Kas – drąsumo tiek turėjęs
Šiurpios simetrijos kūrėjas?

 

Londonas

Žymėtom gatvėm aš bastaus,
Žymėta Temzė netolies,
Kiekviename veide matau
Žymes vien vargo, nevilties.

Kiekviename Žmonių riksme,
Kiekviename riksme Vaikų
Draudimų žvangant grandines,
Nukaltas proto, aš girdžiu.

Girdžiu, rauda Kaminkrėčių
Bažnyčią juodina kiekvieną,
Kiekvienas atdūsis Karių
Krauju pasrūva Rūmų sienom.

Kaip maldo Kūdikį keiksmu
Nakty jaunutė gatvės Mergšė,
Girdžiu užvis garsiau, maru
Ji karstą Santuokos suteršia.

 

Kaminkrėtys

Juodut juodutėlis sniegui sningant
„Aiman! Aiman!“ rauda sielvartingai.
„Kur tavo tėvas ir motina?“ – klausiu.
„Juodu bažnyčioje meldžias Aukščiausiam.

Kad linksmas po skurdžią viržynę bėgiojau,
Žaidžiau ir juokiausi, ir sniego nebojau,
Jie aprengė drapanom šiom gedulingom,
Išmokė dainuoti natom sielvartingom.

Ir tiki skriaudos man jokios nepadarę,
Nes giedu sau linksmas ir strapalioju,
Kol garbin’ jie Kunigą, Dievą, Karalių,
Katrie iš mūs vargo kuriasi rojų.“

 

Iš anglų kalbos vertė Aušra Danieliūtė-Lapinskienė

William Blake. „Songs of Experience“