Aleksandra Fominaitė. Tarp kupranugario kuprų

Mažos balutės palei kelią, pasirodo, visai didelės, kai ištykšta į viršų, mašinų ratų staigiai ir įkypai išstumiamos iš savo krantų. Pūkšt, pūkšt – kadaise blizgantys automobilių šonai dabar apaugę kupranugario vilna, kabančia susicukravusio purvo gumulais. Visur tas purvas, netgi atrodo, kad pačiame arbatos puodelio dugne – ne arbata, o irgi kažkas kupranugariškai pilkšvo, gniutuluoto, susiklijavusio. Kažko labai gražaus likučiai. Kadaise tai buvo puiku, o dabar susigūžė, susipresavo, susitraukė, įsikasė į savo paties vidų.

Garai nuo puodelio taip staigiai išgaruoja – tik užplikei, nusisukai paimti medaus, po to ieškojai šaukštelio, kol puodelis stovėdamas ant stalo tiesiog sproginėjo nuo tankių lyg pirtyje garų. Tačiau kai ranka pagaliau pataikė į pirštui skirtą ąselės ertmę, supratai, kad skystis jau vos vos drungnas. O kai lūpos prisilietė prie puodelio krašto, dar prisibaimindamos, kad bus per karšta, sutiko kažką apyšiltį, vos gyvą, beveik beskonį. Užtat garų lašeliai nurieda visais įmanomais vertikaliais paviršiais – ak, kokia puiki buvo ta karšta arbata, išgyvenome nepakartojamų akimirkų.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Tai labai panašu į vandenį, kuriame mirko lapai: taip pat kažkas kupranugariško, tačiau dar kitaip drumzlina – balutės dugne, jei neteliūškuosi be reikalo pagaliu arba bato galu, matyti lygiai tokios pat arbatžolės, kaip ir ten, arbatinuko dugne. Pavargusios, išsunktos iki paskutinio lašo, visą savo spalvą atidavusios štai šiam vandeniui, įsigudrinusiam vis tiek išlikti skaidriam, visą smulkmę nusodinti į apačią romantiškai pūkuotais koralais. O pats persilieja nekaltu šaltu žydrumu, per kurį galima pamatyti balos dugne pusiau apaugusį kažkokiais maurais, smulkiomis dalelėmis ir dumbliais, bet vis dar nekaltai baltą kažkokio pieno produkto pakuotę.

Ir taip norisi, kad mintys būtų tokios pat skaidrios, švariai nuplautos, išskalautos, permatomos. Kad veidas išreikštų kažką konkretaus ir kad jo bruožai kiek­vienam, nors ir trumpai, atsitiktinai pažvelgusiam, pasirodytų malonūs ir lengvi. Be tų pūkuotų nesusipratimų apnašo, be drumzlių, pilkų sūkurių, kylančių vos tik į švarumą ir nekaltumą įsimaišo kas nors iš šalies, pavyzdžiui, mintys apie tai, kaip rytoj važiuosi namo iš darbo.

Geltona lempučių šviesa, egzistenciškai išbalę veidai, supakuoti į autobusą lyg tuščios kokakolos skardinės – susispraudę, perkreipti, į vidų įspausti žvilgsniai. Nesibaigiantys ginčai dėl čia pat atidarinėjamo ir uždarinėjamo lango: „Nepatinka? Važiuok taksi!“ Aprasoję langai, kuriuose matyti kažkieno, gyvenimą vis dar mylinčio, nupiešta gėlelė. Už jų mįslingai žvilga juoda tamsa, dar gerai, jei yra žvaigždžių, o ne sniego gniūžtės tiesiai į veidą. Sniegas visada krinta, kai jo mažiausiai reikia, taip pat gauruotas kaip kupranugaris, abejingas, čia pat susiklijuojantis į prisvilusių žirnių spalvos košę. Nors kai pasižiūri iš arčiau – snaigė, nusileidusi ant kumštinės pirštinės, pasirodo esanti braižybos meno kūrinys. Nepriekaištingai tiesių linijų, šitiek pavojingų aštrių kampų, styrančių šakų, neužpildytų plotų tarp jų, vėjo, įstrigusio šių blizgančių šlapių ir šaltų šakelių raizginiuose. Ir ant ko gi viskas laikosi?

Tiesą pasakius, vien ant prisiminimo, ir tas kažin koks netvirtas – lyg ir buvo taip, o galėjo būti ir šitaip, o kai dar pagalvoji, gal ir visai kitaip. Teoriškai visi variantai įmanomi vienu metu, nėra jokio objektyvumo, ir apskritai kaip gali prisiminimas būti objektyvus.

Taip ir važiuoji toliau, autobuse svajodamas apie karštą arbatą, prie arbatos puodelio svajosi apie tylią skaidrią vasaros lietaus balutę, prie balutės – prisiminsi gauruotus nuo sucukrėjusio sniego mašinos šonus. O kai mašina pravažiuoja, atsargiai pereini kelią, kad nesudrumstum vakaro ramybės, ir dar užverti galvą pasitikrinti – ar visos žvaigždės šįvakar sustojo į savo vietas.

Taip viskas ir linguoja, tarsi užstrigę tarp kupranugario kuprų – tarp vakaro ir ryto, tarp žiemos ir vasaros, tarp prisiminimo ir dabarties. Kupranugaris eina lėtai, jei kas nepatinka, gali ir spjauti. Todėl svarbu laikytis: ne taip svarbu – ko, gal net grupinio portreto autobuso dugne, nes vis dėlto esi jo dalis – tegul ir beviltiškai maža, sušalusi, nešvariais batais. O kiek dabar tokių autobusų vingiuoja šalies keliais ir pakelėmis, kokias marias veidų pamatytum, jei surinktum visus jų keleivius į krūvą, pasirodo, kad žvaigždės ne tokios jau ir svarbios. Jos yra toli, o kupranugario kupros – čia pat, garuojančios arbatos puodelis tampa vis labiau pasiekiamas su kiekvienu žingsniu per drumzlinas mažas balutes ir ar gali būti kas nors svarbiau žvarbų tamsų vakarą nei ta šiluma, vis dėlto nenumaldomai sklindanti net iš po storų žieminių drabužių.

 

Aleksandra Fominaitė – iš Kauno kilusi prozininkė, dabar gyvenanti Vilniuje. 2004 m. išleido debiutinį apsakymų rinkinį „Nepaprastoji padėtis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), 2011 m. – didelės apimties romaną „Mes vakar buvom saloje“ („Kitos knygos“), įvertintą Kazimiero Barėno premija. 2007–2008 m. „Literatūroje ir mene“ rengė knygų apžvalgos skyrelį „(Pa)skaitiniai“. Dabar dirba vertėja iš anglų ir latvių kalbų, rašo menotyros straipsnius leidiniui „7 meno dienos“ ir rengia naują apsakymų rinkinį darbiniu pavadinimu „Šimtas aksolotlių“.